Žirginio sporto minusai

Gyvenimas už grotų

Koks yra populiariausias atsakymas Rusijos raitelių į klausimą :“ Kodėl jūs negalite konkuruoti su užsienio raiteliais?“, tai „Jų arkliai yra kitokie“. Ar tikrai taip yra? Ir kodėl? Kodėl 99 % procentai mūsų jaunų, talentingų arklių, turinčių didelias perspekyvas po keletos metų tampa visiškais invalidais ir su įvairiom psichologinėm problemom? Nors kaip taisyklė jie sportinę karjerą pradeda puikios formos ir sveikatos. Tačiau viskas yra labai paprasta. Maždaug 50% sėkmės priklauso nuo raitelio ir trenerio įgūdžių, sugebėjimų ir žinių. Tačiau kita 50 % priklauso nuo arklių priežiūros ir laikymo sąlygų. Problemos abejose sferose lemia mūsų raitelių žemus rezultatus. Atsižvelgiant į tai, kad arkliai turi sumokėti už tuos rezultatus, o moka jie savo skausmu, prakaitu ir krauju, aš negaliu ignoruoti šio klausimo ir tylėti. Aš esu įsitikinus, kad dauguma žmonių siekia ir trokšta gerovės savo arkliams, bet jie paprasčiausiai nežino ką daro. Aš nekalbėsiu apie jojimo sporto daromą žalą arkliams; tai yra įrodyta. Taip pat nekalbėsiu apie treniravimo ir išjodinėjimo problemas. Bet ką aš bandysiu padaryti, tai atkreipti dėmesį į vieną svarbiausių arklių gerovės aspektų, kurie mūsų šalyje yra ignoruojami dėl žmonių nežinojimo ir egoizmo. Noriu pabrėžti, kad tai ką pasakysiu yra ne tik mano nuomonė. Taip pat galvoja visi kompetentingi žmonės, susiję su arkliais. Arklių priežiūra visur ir visada turi atitikti civilizuotų šalių kodekso reikalavimus. Taigi situacija pasikeis, kai jūs pakeisite arklių priežiūros ir laikymo taisykles savo arklidėse ir kai pasistengsite suprasti ko reikia jūsų arkliui, kad jis turėtų normalų gyvenimą. Jūs turite suprasti, kad arkliai laikomi arklidėse netenka jiems natūralių gyvenimo sąlygų ir kad mes per daug iš jų reikalaujame. Žmonės apriboja arklių teises, retai kada stengiasi išmokti jų kalbą, ir tiesą sakant įkalina juos. Žmonės savanaudiškai arklius išnaudoja sporte, jojimo mokyklose; žmonės daro iš arklių pinigus ar tiesiog džiaugiasi, kad turi turi nuosavybės teises į arklį. Jei niekas neatsisakys naudoti arklių savo asmeniniams tikslams, tai bent privalome padaryti jų gyvenimus laimingesnius ir nustoti žaloti juos. Bandysiu paaiškinti kodėl būtina keisti arklidžių valdymo taisykles ir atsisakyti senų sovietinių stereotipų.

Viena diena arklio gyvenime

Įsivaizduokite, kad jūs esate uždarytas savo lovos dydžio tvankiame narve. Uždarytas jame metams. Jūs turite atsiliepti į gamtos kvietimą tiesiai po savimi; tai nuolat dvokia. Ir jūs turite miegoti toje pačioje vietoje; amoniako kvapas dirgina jūsų akis ir plaučius. Kažkas jums duoda pavalgyti du kartus per dieną (atkreipkite dėmesį į tai, kad natūraliai arkliai ganosi didžiąją dienos dalį). Greičiausiai jūs kenčiate nuo gastrito ar kosulio, jums skauda kojas nuo vakarykštės treniruotės, tačiau arklininkas nesupranta jūsų padėties. Jūs niekam negalite pasiskųsti. Siaubinga smarvė ir tvankumas. Beviltiška situacija. Šukuojant jus pririša, kad net negalite pajudėti, jei jums pavyzdžiui kutena ar skauda. Jie šaukia ant jūsų ir pliaukšteli jums su šepečiu. Vieną kartą pe dieną jus išveda pakvėpuoti grynu oru. Bet kai nusprendžiate pripildyti plaučius švariu oru, jūs pajuntate aštrų skausmą nuo stipriai priveržtos pavaržos. Jūs einate į darbą. Valandos bėgyje jie joja ant jūsų nugaros be pertraukos, baksnoja pentinais į jūsų šonus ir kai bandote priešintis jums tampo su žąslais burną. Apie patį jojimą aš nenoriu kalbėti. Arklys nejaučia absoliučiai jokio malonumo. Sunku surasti sportininką ar mėgėją, kuris nors kažką suprastų apie arklio anatomiją ar fiziologiją, raumenis, sąnarius, širdies darbą ar pan. Beveik visi arkliai kenčia nuo neišprususių raitelių veiksmų. 90% jojamųjų arklių turi pataloginius pakitimus raumenų ir kaulų sistemose – sužeistos nugaros ir sąnariai. Pabalnoti jie jaučia pastovų skausmą. Įsivaizduokite, kad visa tai vyksta su jumis ir jūs neturite teisės skųstis. Jūsų natūrali reakcija į skausmą priimamas kaip maištas ir jus dar labiau baudžia. Po darbo jūs einate į tą patį lovos dydžio narvą ir jūsų dienos „pramogos“ baigiasi. Taigi jūs praleidžiate 23 valandas per parą smirdančiame garde ir viena valanda yra skirta jūsų kankinimams. Ar jum patinka toks dienos rėžimas? Kaip galima pavadinti tokį egzistavimą? Tačiau tai dar neblogiausias variantas. Visi žino kaip susitvarkyti su arklidžių ydomis. Jei 23 valandas arklidėse laikomas arklys pradeda elgtis netinkamai, tai jis baudžiamas nedelsiant ir žiauriai. Jei arklys pradeda priekandžiauti, tai jam uždedamas specialus antkaklis. Jei arklys pradeda siūbuoti, tai jis pririšamas trumpu pavadžiu visai nakčiai. Niekas nesusimąsto apie tokio elgesio priežastis, arklys serga psichiškai ir fiziškai, todėl jis pradeda elgtis kaip išprotėjęs supamasis arkliukas, tai norėdamas palengvinti savo psichinį skausmą. Pat Parelli yra pasakęs, kad jei visi žmonės taptų sportiniais arkliais, tai visi jie jau senai būtų beprotnamyje. Arklidžių ydos atsiranda dėl paprastų priežasčių. Jūs turite tai suprasti ir keisti šią situaciją. Tai nesunku. Stenkitės pajusti emocinę savo arklio būklę. Paprasčiausiai padarykite tai. Prieš pradedant arklius naudoti sportui ar laisvalaikiui dažniausiai jie neturi tokių arklidžių ydų, nes jie dar per sunkiai nedirba ir jiems nėra laiko ir galimybių daryti kažką kitą. Šios ydos parodo, kad arklys kenčia psichiškai nuo įkalinimo ir socialinės izoliacijos. Žirgo psichinė būklė daugiausiai priklauso nuo arklio gyvenimo būdo ir aplinkos. Geriausiai arklius yra laikyti mažomis grupėmis lauke, tačiau atsižvelgiant į daugelio arklių kainas, dideles traumų tikimybes laikant tokiomis sąlygomis, ganyklų trūkumą, žiemos sąlygas, mašalus ir pan., mes laikome arklius uždarytus arklidėse 22-24 valandas per parą. Čia pastebimas dėsningumas: kuo didesnė arklio kaina ir kuo „sportiškesnės“ arklidės, tuo rečiau arkliui yra leidžiama būti su kitais arkliais, rečiau išleidžiami į levadas, nors tokiems arkliams kaip tik reikia daugiau tokio poilsio, jiems reikia psichologinio atsipalaidavimo tarp kitų arklių. Priežastis tokio pasikeitusio elgesio ar arklidžių ydų yra stresas. Arklys pats negali išgerti valerijono lašų ar susileisti acepromazino injekcijos. Bet gamta yra protinga ir davė arkliui galimybę palengvinti stresinę būseną. Tai yra įgyti arklidėse blogų įpročių. Jei pažvelgtume į problemą iš psichologinės pusės, tai šių ydų pagalba arklys stimuliuoja endorfinų išsiskyrimą, kurie turi raminamąjį poveikį ir slopina nepatogumo ir kančios jausmą. Aš nevarginsiu jūsų vardindama visas arklidžių ydas. Aš įsitikinus, kad kiekvienas žmogus pabuvojęs bent kartą arklidėse galėtų išvardinti bent keletą šių ydų. Ir yra gerai žinoma jei arklys ganosi lauke su kitais arkliais, tai šios problemos išnyksta. Mūsų klimatinėje zonoje geriausias sprendimas būtų arklius laikyti Amerikoje esančių arklidžių stiliumi. Arkliai laikomi grupėmis didelėje arklidėje. Jie turi galimybę bendrauti vienas su kitu ir gyventi jiems tinkamą gyvenimą, todėl nebelieka priežasčių ydų atsiradimui. Arkliai dažnai konfliktuoja vienas su kitu, kai nėra galimybės jiems tarpusavyje išsiaiškinti hierarchinio rango ir tada jie pradeda konfliktuoti su žmogumi, siekti dominavimo. Arklys atskirtas nuo kitų arklių kenčia dėl lytėjimo kontakto stygiaus. Kai mes saugome savo arklius nuo kandžiojimo, tai tuo būdų nuslopiname vieną iš jo instinktų – arklio asmenybę. Jūs turite suprasti jei arklys jums agresyviai kanda ar puola, tai jis yra dominuojantis lyderis , o jūs esate žemiau jo. Pabandykite įgyti jo pasitikėjimą ir pagarbą, tačiau jums niekad to nepavyks padaryti naudojant jėgą. Ir niekada nebauskite arklio. Jūsų arklio akyse jūs esate plėšrūnas. Galite padaryti taip, kad jis bijos jūsų, bet ne gerbs. Yra gerai jei arklys kanda draugiškai, tačiau tai gali būti gana skausminga. Bet niekada nesuduokite arkliui atgal per snukį nors dauguma žmonių taip daro norėdami pašalinti šį įprotį. Arklys niekada nesupras kodėl sulaukia pliaukštelėjimo per veidą, kai rodo draugiškumo ženklą. Taip jūs niekada netapsite jo draugu. Mes esame atsakingi už arklio fizinę ir psichinę sveikatą. Todėl mes turime laikytis šių taisyklių. • Suteikite arkliui kiek įmanoma daugiau erdvės ir galimybės būti šviežiame ore, geriausia yra laikyti jį lauke. • Leiskite arkliui gyventi jo arklišką gyvenimą ir bendrauti su kitais arkliais. Jei tai iš dalies ar visai neįmanoma stenkitės įvykdyti sekančius punktus: 1. Sudarykite arkliui sąlygas stebėti aplinką ir kitus arklius ( viršutinė gardo durų dalis turi būti atidaryta). Kuo daugiau veiksmo, tuo geriau. 2. Gardo dydis 163 cm arkliui turi būti nemažesnis kaip 4 x 4.5 metrų. 3. Apgalvokite galimybę žiemą arklius laikyti grupėmis erdvioje aplinkoje ir arklidėje. 4. Leiskite arkliui būti levadoje kiek įmanoma ilgiau. Tai turėtų būti mažiausiai dvi valandas per parą. 5. Šerkite kuo dažniau ir mažesniais kiekiais, geriausiai būtų kas dvi valandas. Nakties pertrauka netūrėtų būti ilgesnė kaip 8 valandos. Dažnas šėrimas ir mažais kiekiais apsaugo nuo arklidžių ydų ir kai kurių ligų kaip pvz. gastrito. 6. Dirbkite su arkliu tinkamai ir reguliariai, bet neperkraukite jo. Stenkitės kaip įmanoma daugiau paįvairinti darbą. 7. Nupirkite arkliui žaislų, garde pakabinkite nedužtantį veidrodį. 8. Kasdien valykite gardą, neveiskite bakterijų ir smarvės. 9. Gaivus oras yra būtinas. Laikykite visus duris ir langus atidarytus iki stiprių šalčių. Arkliai gana gerai toleruoja šaltą orą. Kosulys yra nevisada peršalimo simptomas, 99 % atvejų tai rodo COPD, enfizemą – alergiją dulkėms, pelėsiams ir pan. Jei pastebite, kad arkliui yra šalta, tai uždėkite gūnią. 10. Drėkinkite šieną jei jei jis yra dulkėtas, taip pat jei arklidėje yra kosinčių arklių. 11. Sudarykite arklio šėrimą iš kuo įvairesnių komponentų. Pridėkite kapotų šiaudų į koncentruotą pašarą, kad arklys lėčiau juos ėstų. Duokite arkliui nenuodingų augalų ir medžių šakelių. 12. Duokite maisto papildų nervingiems ir greitai susijaudinantiems arkliams. Tai gali būti papildai su vitaminu B 12, magniu ir kai kuriais vaistiniais augalais, kaip pvz. valerijonu. 13. Pakvieskite veterinarą jei negalite nustatyti arklio depresijos ar arklidžių ydų atsiradimo priežasčių. Prisiminkite, kad priekanda gali atsirasti dėl gastrito ir streso. Arkliai niekada nesiskundžia be priežasties. Patikrinkite viską – sveikatos būklę, dantis ir kanopas ir t.t. 14. Jei arklys turi laisvą dieną, tai niekada nepalikite jo garde visai dienai. Kitu atveju tai gali sukelti gyvybei pavojingą ligą – azoturiją. Laisva diena garde tai ne polsis, o bausmė. 15. Sumažinkite arklio pašaro kiekį dieną prieš poilsį. Tai padės išvengti problemų kitos dienos treniruotėje. 16. Arklys turi išnaudoti visą energiją, kurią gauna su maistu. Jis negali jos sunaudoti stovėdamas garde. Neperšerkite arklio. Jei atliekamas tik lengvas darbas, tai tada nereikia duoti koncentruotų pašarų (tačiau šienas turi būti geros kokybės). Peršėrimas padidina laminito tikimybę. 17. Jei nėra levados, išveskite arklį kasdien pasivaikščioti. 18. Sugalvokite įvairių žaidimų ir pramogų savo arkliui. 19. Kasdien valykite arklį – pakasykite jį savo rankomis. Užsidėkite ant rankos senos medžiagos, vilnos ar kailio gabalą. Pradėkite nuo gogo ir šukuokite tolyn link užpakalio imituodami kandžiojimą (šepetys negali atstoti rankos). Užtikrinu jus, jei arklys jumis pasitiki tai po kelių minučių jis pradės taip pat jumis kasyti. Niekas taip nesuartina arklio ir jo savininko kaip toks abipusis veiksmas. Darykite tai laisvu laiku ir būtinai po darbo, nes tai ramina ir atpalaiduoja arklį. Niekas to nepadarys už jus. Jūs nepasieksite gerų rezultatų, kol nepakeisite arklio laikymo taisyklių. Jei jūs negalite užtikrinti arkliui visų šių dalykų, tai kam tada jį nusipirkote? Kad pasigirtumėte draugams pasiekimais varžybose? Ar jūs nusiperkate jį tam, kad mokėtumėte kitiems už jo laikymą, atvažiuojate padirbti valandai laiko per dieną ir ramia sąžine jį paliekate užrakintą celėje visai dienai? Ar jūs tikrai jaučiate malonumą nuo tokios meilės? Lidia Nevzorova

Dailusis jojimas išjodinėjimas

Dailusis jojimas

Žirgų išjodinėjimas arba dailusis jojimas niekuo nesiskiria savo dresūros ypatumais. Visi refleksai iššaukiami skausmo sužadinimu dirginant, tik dar didesniu ir dar gilesniu, nes čia naudojami laužtuvai. Tai tokia geležis, kuri žirgo burnoje sukelia paralyžuojantį, nepakeliamą skausmą. Galima teigti, kad be išvardintų skausmų ši geležis, spausdama gomurį, atjungia bet kokį žirgo pasipriešinimą. Aš sulyginčiau tai su mums žinomu danties skausmu: kiškite geležį į atvirą nervą ir suprasite kančios matmenis. Be to dar po žirgo smakru eina grandinė, kuri tiesiogiai liečia nervus ir sukelia siaubą. Visumoje tai rodo, kad žmogus yra visiškas nulis prieš žirgą, nes nesulaukia jokio paklusnumo, kol nepradeda gyvulio kankinti. Dėl mažos popieriaus skiautelės, vadinamos rezete - prizu, yra žalojami žirgai, laužomos jų kojos, traukomos sausgyslės.

Žirgų sportas negali būti vadinamas sportu, nes jis absoliučiai diskriminuoja pačią sporto idėją todėl, kad sportas tai yra rekordai, pergalės, pasiekiamos asmeninėmis pastangomis, savo kūnu, prakaitu, o žirgų sportas yra žmogaus parazitavimas fizinėmis kito sutvėrimo sąvybėmis, prievartaujant jį, nes žirgas pagal jo anatomiją ir fiziologiją yra visai netinkamas tokiai veiklai. Koks gi čia sportas?

A.G. Nevzorovas:
" Kada nors, galbūt mes su jumis dar būsim gyvi, žirgų sportas bus uždraustas, ir mūsų anūkai bandys užmiršti tą gėdingą žmonijos biografijos faktą, jie gėdysis prisiminti tai, kaip gėda dabar žmonėms, prisimenant vergovę ir koncentracijos stovyklas."
http://www.haute-ecole.ru

Lenktynės su mirtimi

Dvasios skurdas ir augančios sąskaitos bankuose arba žirgų lenktynės
Atkreipkite dėmesį į žirgo burną ir akis. Jeigu patys turite akis tada ... matysite,
o jeigu matysite.... tada jausite, o jeigu jausite, tada su jumis viskas gerai - jūs turite širdį!

Išgelbės tik mirtis

Pažiūrėkite koks bukai patenkintas dvikojo veidas...

Babulia, ką darai?

Kai žirgas yra tik mėsa ir jojimo aparatas, juo rūpintis nereikia, pakanka pririšti jį prie treniruoklio, ir nustatyti laiką...

Pasiruošimas lenktynėms...

Suknelė, šukuosena ir sadistė...

Kai kam gražu: jauna, šaltakraujė kankintoja

Gelbėkite!!! Ar jį kas nors girdi?

Kaip pavadinti tą, kuris smaginas žirgo kančia?

Nebylus kentėjimas

Ar tai vyrai, ar tai žmonės? Tai nauja rūšis.

Dvasinė manekenė. Kame jos grožis ir žmoniškumas? ... Drabužiuose.

Jau ir be drabužių... O kam tie drabužiai? Svarbu JOTI!!! Ypač moterims...

Londone jojo nuogos moterys(gegužės 19), ir pateisinimas tam buvo: lėšos skirtos onkologinei ligoninei... Tiesą sako išminčiai, kai atsisuka vienas varžtelis, griūna visas mechanizmas. Kai moralė tampa nuogu kūnu, moterys, kaip ir žirgai, tampa priemone tenkintis jojant, ir žmogus paverčiamas mafijos pralobimo priemone net ir tada, kai jis miršta nuo vėžio. Aniems, šios mutacijos dalyviams, net mintis nekyla, kad žirgas ... yra gyvas, ir gali būt gerbiamas..., kad vėžys ne porno raitelių pinigais gydomas, o sveiku gyvenimo būdu http://www.sveikata.info/vezys
ir... gerumu, kuris randasi žmogaus širdyje.

Polo arba ... be širdies

Ar matėte motokrosą, motobolą? Ar puikavotės motociklų grožiu ir greičiu?
Šie dvikojai taip pat smaginasi ... žaidžia kamuoliuku, ant priemonės vadinama - keturkojai. Motožirgai - vergų klasė, po išsidėvėjimo tinka šašlykui ir batams, kosmetikai ir diržams. Jokio nuostolio. Laužyk kiek tik nori. Gailestingumas? Jiems skauda? Jūs apie ką?
Viešpatie, apsaugok mus maru, badu, karu, nuo polosmegenų.

Nugirsta kalba:
- Mama, kodėl tie dėdės taip drąsko arkliukui burną, ten bėga kraujas, iki ausyčių, kodėl jie patys nebėgioja paskui tą kamuoliuką, kaip aš?
- Jie neturi širdies, o be širdies su savo kojom nepabėgiosi... uždusi.
- Neturi širdies? Bet gi jie turi galvą, gali ką nors sugalvoti.
- Jų galvos šalmuose. Šalmas yra šalmas. Jis nemoka galvoti.

Žirgų kančia

Koks paradoksas - visuomenė supranta, kad šunų kautynės tai - didžiulis žiaurumas ir tai - uždrausta. O žirgų kankinimas ir luošinimas - tai norma.

Vertimas

Yra tokie žodžiai: bukumas, kvailumas, tamsa, užsispyrimas, egoizmas, puikybė ir dar daug panašių į šiuos žodžius, kitokių apibūdinimų tokiems įvykiams, kurie sukuria kitų gyvų būtybių kančią, skausmą, mirtį. Kas verčia žmones teikti kitiems kančią, kas juos verčia žudyti vardan savo skonio receptorių, vardan kąsnio malonumo, vardan pasipuikavimo? Kas? Manau tik sąmonės tamsa.

Istorijos. Viduramžiai

Religiniai karai, raganų deginimas ant laužo, inkvizicija ir kiti anų laikų siaubai mums kelia šiurpą dar ir šiandien. Deja, apie gyvūnų kančias tais laikais vargu ar kas pagalvojo. Net tokie gyvūnai, kaip žirgai, kurie viduramžiais turėjo pagrindinį žmogaus pagalbininko statusą, neišvengė ir neužsitarnavo jokio gailesčio. Net religijos, kurios visais laikais tarsi skelbusios meilę ir gailestingumą, parodė tik savo ... tamsą.

1535 metais Prancūzijoje švento Pranciškaus dieną vyskupų eisena, garbingųjų riterių 43 herbų ložės, su giesmėmis savo procesijoje vedė sudeginti velnio apsėstą žirgą.... jie taip nusprendė, nes žirgas turėjo neeilinių sugebėjimų: mat tai buvo cirko artistė - kumelė Anabelė. Ji darė sudėtingus triukus, gerai suprato žmogų, atnešdavo daiktus, rodydavo savo mąstymo ypatumus, tuo baugino inkvizitorius. Anabelė patyrė visus egzorcizmo siaubus, kaip degančių anglių kišimą į ausis, įvairius pasityčiojimus, net buvo norėta prapjauti pilvą, kad įsitikinti ar ten nėra velnio, bet susilaikyta, nes nuo to ji galinti nugaišti ir minia prarasianti malonumą pamatyti deginimo procesą.

Arklys, kurio kaltė buvo tame, kad patikėjo ir pamilo žmogų, iškankintas žmonių neišmanymo, buvo prikaltas prie sienos. Minia džiūgavo. Ji norėjo pamatyti, kaip iškeps pasislėpęs kumelėje velnias. Mergaitė, dresavusi Anabelę, norėjo peiliu perpjauti jai gerklę, kad ši nesikankintų. Tačiau budeliai ją užmušė. Ugnis buvo didžiulė. Degantis žirgas klykė taip veriančiai, kad savo kančia suminkštino kelių riterių širdis. Šie riteriai norėjo prisiartinti, kad galėtų nudurti ir išgelbėti nuo kančių Anabelę. Vyskupai tai uždraudė. Ir tada kilo arši kova. Bet jų buvo mažuma, ir jie visi žuvo. Anabelė klykdama sudegė gyva. Vyskupai teigė, kad tai velnias klykė joje. Tai ne vienetinis toks atvejis. Bet koks gyvulio sąmoningumas atvesdavo jį ant laužo. Esmė tame, kad tada, kai bažnyčia pilnai valdė Europą, buvo netinkamas laikas suvokti ir praktikuoti laisvus ir garbingus santykius su žirgais, nes tai grėsė mirtimi. Todėl žirgų valdymui buvo prigalvojami vis grubesni, sadistiškesni metodai. Bet ar šiandien yra kitaip?

Rusija. 1150 metai. Žmonių kovoje Jurijaus Dolgorukovo žirgas vardu Alij buvo mirtinai sužeistas. Šis žirgas savo drąsa, ištikimybe ir jėga buvo užsitarnavęs didžiulę kunigaikščių pagarbą. Kartą, kai ginklanešys sudavė šiam žirgui, kunigaikštis tuoj pat nukirto to žmogaus ranką. Abipusė ištikimybė tarp žirgo ir žmogaus buvo tokia didelė, kad kunigaikštis panoro susitikti su žirgo siela ir ... po savos mirties. Kai žirgas mirė, kunigaikštis pareikalavo vienuolių atlikti jam apeigas. Vienuoliai atsisakė. Tada žirgas buvo palaidotas pagal karininkų apeigas. 40 karių nešė jo kūną, nors tuo ir pažeidė visus tos visuomenės įstatymus. Kunigaikštis pasakė:" Jeigu danguje nesutiksiu savojo žirgo, tada ten man nėra kas veikti, tada nuodėmiausiu čia su džiaugsmu." Taigi ir anais laikais buvo ... garbingų žmonių.

Kinija. Šansi provincija. 1135 metai. Džondženi gentys užpuolė taikius gyventojus plėšė ir naikino juos. Tam laike gyveno Dao atsiskyrėlis, kurio vienuolynas taip pat buvo išniekintas. Dėl pramogos plėšikai išdūrė atsiskyrėliui ir senam jo žirgui akis ir paleido juos abu klaidžioti po apylinkes. Jie juokėsi, kad Dao vienuoliui nereikia akių, kad eiti dvasiniu keliu. Atsiskyrėlis niekada nejodinėdavo, todėl ir dabar jis ėjo šalia savo žirgo. Ilgai taip klaidžiodamas po sniegynus, siaučiant pūgoms, vienuolis suvokė žirgo sielą, jo neviltį ir pamilo šį žirgą. 15-tą klaidžiojimo dieną jis sutiko dievybę Guan -in, ji turėjo dievų duotas jai akis, kurias ji turėjo perduoti vienuoliui. Bet Guan-in norėjo pajuokauti. Ji pasakė, kad akys tik vienos, kažin kuriam duoti: vienuoliui ar žirgui. Vienuolis pasakė: " Pasaulį turi matyti tas, kas suvokia jį teisingai. Atiduok akis žirgui." Guan - in nepaklausė dievų, o pakluso vienuoliui ir atidavė vienuolio akis, pilnas išminties ir meilės, žirgui. Tai buvo meilė.

Varžybos

Aistra joti žmonėms užtemdo protą, sukietina širdį ir jie nebemąsto, nebejaučia, nebemato. Kad suvokti žirgų sporto esmę ir suprasti, koks tai yra prakeikimas žirgui, tereikia tik įdėmiai pažiūrėti bet kurias varžybas. Esmė jų visada ta pati, bet tai matyti yra nepriimtina sportininkams ir žiūrovams. Pastovūs mušimai, pastovūs daugybės pavadžių suveržimai, pastovūs žirgo drąskymai aikštėje rodo, kad pats žirgas nedarytų nieko, tačiau jis viską atlieka tik todėl, kad yra prievartaujamas. Žirgo burnos draskymas geležimi,{LO. žiūrėkite filmą, anatomiškai ir fiziologiškai parodantį skausmo kančią}, kur yra labai jautrūs nervai, sukelia jam traukulius. Fiziologai, ištyrę šį skausmą, įvardina jį PRAGARIŠKU. Nežiūrėkite į tai: peršoko žirgas pagaliukus ar ne. Pažiūrėkite į žirgo akis ir burną. Varžybose matomas tik žirgų luošinimo procesas, kurį atlikinėja tiek senukai, tiek vyrai, tiek moterys, jaunuoliai ir ... moko šito kankinimo meno vaikus, moko juos mušti jau paralyžuotą iš skausmo žirgą ir mušti taip, kad žirgas jaustų. Žirgus muša per treniruotes, kad juos palaužti, muša prieš varžybas, kad juos suaktyvinti, muša ir po visko, kad pakrauti išvežimui... Žirgų sporto varžybos yra pastovus, kankinantis skausmo prosecas, kurį žirgas tiek, kiek išgali jo nervai, kenčia ir kovoja su tuom visais įmanomais būdais, bandydamas išvengti skausmo.

Žirgo liežuvis yra jautrumo koncentracijos vieta. Žąslais, geležimi jis yra spaudžiamas žemyn ir, kai pavadžiai patraukiami, jis atitraukiamas atgal beveik į gerklę. Fiziologai tokį skausmą vadina ypatingai stipriu. Jojant jojikai dažnai daro staigius pjaunamus traukimus pavadžiais tada, kai žirgo nebesuvaldo. Tuo būdu žirgo apatinio žandikaulio gale, kur nėra dantų, o tik švelni odelė, šiskaulas yra trupinamas burnoje esančia geležimi, o šios geležies smaigalys smenga žirgui į gomurį. Sunku pasakyti, kuris skausmas yra stipriausias, nes visi jie žirgui susilieja į vieną nepakeliamą skausmą - varžybas, į bendravimą su žmogumi. O dar smūgiai botagu per galvą, ausis, šonus, kojas, kaklą, ypatingai mėgstama mušti veiksmingai - per akis. Sudėkite šiuos skausmus ir jūs suprasite, kodėl žirgas paklūsta raiteliui. Tai nepakeliamas skausmas. Pabandykite tai pajusti savimi, ir jeigu jūs po to dar jojate, tai vietoje širdies turite mažą akmenuką. Varžybose, kada žirgai mušami ir kankinami, galime išgirsti juoką, linksmumą, čia pat pamatyti kepamus šašlykus galbūt iš neseniai čia dalyvavusių žirgų. Tokios varžybos - sadistų puota. čia nėra jokių jausmų, gailesčio ar mąstymo. Čia yra žodžiai: "noriu ir priversiu". Po tokių varžybų žirgai yra gydomi, nes jų burnos būna suplėšytos, kūnai - žaizdoti. Įsivaizduokite grupę žmonių, kurie apsirengę paradinėmis eilutėmis, susirinkę kokioje nors viešoje visuomenės vietoje tam, kad skambant muzikai, keliant šampano taures, dalyvaujant žiniasklaidai .... imtų ir nupjautų kačiukui kojeles arba išdurtų ožkai akis. Tokius žmonės visi normalūs piliečiai tikriausiai sumuštų ... Tačiau tik ne jojikus, kurių veiksmai traktuojami kaip analogiški. Tik tam, kad gautų adrenalino, gautų ne savo kūnų pasiektų rezultatų, jie tyčiojasi iš žirgų, ir niekas nedrįsta jiems prieštarauti: vieni iš nežinojimo kiti iš ... baimės. Šis "sportas" - tai raitelio neapykantos demonstravimas laisvam, garbingam, švelniam žirgui.

Dailusis jojimas

Žirgų išjodinėjimas arba dailusis jojimas niekuom nesiskiria savo dresūros ypatumais. Visi refleksai iššaukiami skausmo sužadinimu dirginant, bet dar didesniu ir dar gilesniu, nes čia naudojami laužtuvai. Tai tokia geležis, kuri žirgo burnoje iššaukia paralyžuojantį, nepakeliamą skausmą. Galima teigti, kad be visų išvardintų skausmų ši geležis, spausdama gomurį, atjungia bet kokį žirgo pasipriešinimą. Aš sulyginčiau tai su mums žinomu danties skausmu. Kiškite geležį į atvirą nervą ir suprasite kančios matmenis. Be to dar po žirgo smakru eina gradinė, kuri tiesiogiai liečia nervus ir sukelia siaubą. Visumoje tai rodo, kad žmogus yra visiškas nulis prieš žirgą, nes nesulaukia jokio paklusnumo, kol nepradeda gyvulio kankinti. Dėl mažos popieriaus skiautelės, vadinamaos rezete - prizu, yra žalojami žirgai, laužomos jų kojos, traukomos sausgyslės.

Žirgų sportas negali būti vadinamas sportu, nes jis absoliučiai diskriminuoja pačią sporto idėją, nes sportas tai yra rekordai, pergalės, pasiekiamos asmenimėmis pastangomis, savu kūnu, savo prakaitu, o žirgų sportas yra žmogaus parazitavimas fizinėmis kito sutvėrimo sąvybėmis, prievartaujant jį, nes žirgas anatomiškai ir fiziologiškai yra visai netinkamas tokiai veiklai. Koks gi čia sportas?

A.G. Nevzorovas: " Kada nors, galbūt mes su jumis dar būsim gyvi - žirgų sportas bus uždraustas, ir mūsų anūkai bandys užmiršti tą gėdingą žmonijos biografijos faktą, jie gėdysis prisiminti tai, kaip gėda dabar žmonėms, prisimenant vergovę ir koncentracijos stovyklas."
http://www.haute-ecole.ru

Hipoterapija

Niekam nerūpi nebylus žirgo skausmas

Hipoterapija neegzistuoja nei kaip tradicinis klasikinis, nei kaip netradicinis terapijos metodas, nei kaip reabilitacija. Kiekvienas, kuris skelbiasi hipoterapeutu, žodžiu arba raštu deklaruoja pacientui ar jo artimiesiems, kad jie pasveiks šio metodo pagalba, įstatymo kalba vadinamas - sukčiumi. Aleksandras Nevzorovas nepalieko jokių šansų hipoterapijos egzistavimui pateisinti.
Иппотерапия: крушение мифа. «Всякий, заявляющий себя “иппотерапевтом”, практикующий “иппотерапию”, словесно или письменно декларирующий пациенту или его близким, что вследствие совершения тех или иных “иппотерапевтических” действий или процедур – наступит улучшение здоровья, является, в переводе на язык закона, мошенником». Александр Невзоров не оставляет т.н. «иппотерапии» ни единого шанса на оправдание своего существования.
Pavyzdžiui, Rusijos federacijoje visi gydymo - pasveikimo metodai gali vykti tik tada, jeigu asmuo turi licenziją užsiimti medicinine praktika. Tokios licenzijos neturi joks hipoterapeutas ir iš principo negali turėti. Kalbu apie tai absoliučiai įsitikinęs, nes turiu pažįstamų Sveikatos ministerijoje, taip pat Valstybiniame Klinikinių eksperimentų centre ir visuose medicinos šakose, ir tikrai niekas nepripažįsta hipoterapijos kaip medicininės praktikos.

Ant šio vaiko sodins... vaikus

Mitas

Pirmoji pažintis su hipoterapija išsklaidys mitą apie ją kaip gydymo metodą ir įves jus į šoką. Viskas, kas ten sakoma, yra melas nuo pirmo iki paskutinio žodžio. Žmonės greit pasiduoda bet kokiems naujiems metodams, žadantiems greitą pasveikimą, taip pat ir hipoterapijai. Ir veda ten gydyti vaikus - sunkius ligonius. Hipoterapeutai gudriai nuslepia, kad neturi teisės gydyti. Slepia, kad neturi licenzijos, ir iš tikrųjų elgiasi šarlataniškai. O pas juos eina tie žmonės, kurie šventai tiki turį reikalą su legaliu gydymu,nors iš tikrųjų moka pinigus už eksperimentavimą su jais, naiviai manydami, kad jie - patyrusio specialisto rankose, kad tai naujas atradimas, kuris patvirtintas 100 mokslininkų ir pan... Bet realiai taip vadinamojoje hipoterapijoje viso šito nėra. Nėra mokslinės eksperimentinės bazės, nėra fundamentalių darbų, nei patirties, nei atsakomybės, nieko nėra. Kaip nėra ir pačios hipoterapijos legaliose, autorinėse medicinos praktikose. Bet kodėl gi nėra?!

Gali būti, kad nepripažinta hipoterapijos legali medicinos praktika - tai tik pikčiausias suokalbis baltų chalatų iš akademijos koridorių ministerijos, kurie dėl nesuprantamų priežasčių "smaugia" kažką protingą, neįprastą ir šviesų? Bet - ne. Jei hipoterapijos entuziastai pristatytų rimtą mokslinę bazę, legalius teigiamus visų analizių ir eksperimentų rezultatus, visuomenėje nebūtų jokių suvaržymų tai įregistruoti ir atskleisti. Bet tai labai sunkus mokslinis triūsas, su visiškai neaiškia pabaiga. Darbas praktiškai neįmanomas.

Nepakenk

......... Kad moksliškai pagrįsti, jog kulka kūne padaro skylę, nereikia įrodinėti šimtą kartų, o tam, kad įrodyti naują šitos žaizdos gydymo būdą, reikia šimtų eksperimentų ir ekspertizių rezultatų. Medicina - tai visų pirma ypatingai delikatus verslas, ir duoti tokiam verslui teisę egzistuoti galima tik tokiu atveju, kai jis įrodys, kaip minimum, savo nekenksmingumą. Hipoterapijos nekenksmingumas šiandien atsidūręs po dideliu klaustuku. Galbūt todėl, siūlant galutinį savo darbų rezultatą, hipoterapijos entuziastai nesiryžta rimtiems tyrimams, bet apie tai vėliau. Kaip turėtų atrodyti moksliniai įrodymai, kurie legalizuotų hipoterapiją ir įrodytų mums bent tai, kad nekenkia invalidams vaikams?
Ko reikia? Reikalinga labai didelė grupė sergančių vaikų, pvz. autizmu, afazija, ataksija. Šita vaikų grupė turėtų būti stebima kelių metų laikotarpyje, kol jiems yra taikomi hipoterapijos gydymo ar reabilitacijos metodai.
Šiuos vaikus, būtina atskirti nuo bet kokių kitų medicininių pagalbų, medikamentų, terapijų, chirurgų, kad eksperimento proceso ir rezultatų neįtakotų jokie pašaliniai veiksniai.
Šie vaikai turi likti "1 ant 1" tik su hipoterapijos siūlomu gydymo metodu, ir tik tada mokslinė medicina galės kalbėti apie nepriekaištingą rezultatą.

Praeis dar daug metų, kol šie duomenys kaupsis, bus analizuojami, grupuojami, taps temomis diskusijoms, konferencijoms ir t.t. Po to bus būtina atlikti eilę laboratorinių tyrimų, kurie patvirtintų šiuos rezultatus. Suprantama, kad visa tai - labai sunku. Bet be to neįmanoma sukurti medicinos krypties, arba atšakos. Be šito bet kuri gydymo praktika laikoma eiliniu šarlatanizmu, nes teisė gydyti ir reabilituoti žmones, ypatingai vaikus - tai ypatinga teisė, ypatingas verslas, ir aklai čia niekas neketina veikti. O kol kas hipoterapija - tai šamaniškas procesas, duodantis miglotą arba net neigiamą rezultatą. Kol kas - tai tik neatsakingas pinigų prasimanymas, pastatytas ant paties didžiausio žmonių skausmo - jų vaikų invalidumo. Galima būtų patikėti hipoterapeutų nuoširdumu ir pačiais geriausiais ketinimais, jei ne sąmoningai nuslėptų daugybė tamsių faktų ir aplinkybių, į kuriuos yra įsivelusi hipoterapija.

Pažiūrėkime ką turi hipoterapija, kuri taip stengiasi sukurti savo egzistavimo iliuziją. Yra:
Yra keli labai mieli ir labai mėgėjiški straipsniai, naiviai prikimšti terminų. Terminuose žongliruojama vaikų sunkių ligų pavadinimais ir iškeliama jojimo kaip gydymo teikiama nauda. Yra miglotas priminimas apie Norvegų patirtį ir apie Vokiečių asociaciją, kuri vadina hipoterapiją viena iš įmanomų reabilitacijos metodų, kartu su šviesos bei kurortiniu (kurortologija) gydymais.
Yra asmeninis finansinis susidomėjimas.

Yra labai sumaniai patalpintų emocionalių, teigiamų atsiliepimų apie stebuklingą hipoterapiją svetainėse ir citatų straipsniuose. Deja, šie atsiliepimai neturi jokios vertės. Panašių stebuklingų atsiliepimų apie Grobovojaus "prikeltus" numirėlius interneto svetainėse dar daugiau.
Štai ir viskas

O kas yra slepiama ir nutylima?

1. Reali, hipoterapijos metu patiriama, sunkiai sergančių vaikų traumų statistika.
Mes nežinome realios traumų statistikos. Hipoterapeutai neveda ir nepateikia jokios statistikos, neturi centralizuoto vadovavimo ir slepia savo sunkias situacijas. Šios informacijos, kurią turime mes (10 traumų, per kelis metus), neužtenka, kad padaryti apčiuopamas išvadas. Tačiau be šitų išvadų ir statistikos hipoterapija niekada nebus legalizuota.

2. Reali hipoterapijos vertė, žiūrint iš oficialių klinikinės neurologijos mokslų.
Medicininė klinikinė neurologija, kuri tiesiogiai užsiima aukščiau minėtų vaikų ligų gydymu, niekada ir niekur savo oficialiuose ir moksliniuose traktatuose neužsimena apie hipoterapiją, kaip apie gydymo metodą. Viename Kacesovo darbe "Intensyvios reabilitacijos pagrindai", 90 puslapyje yra paminėta hipoterapija... bet kaip paminėta! Dviem žodžiais: kad ji stiprina raumenis ir gerina emocinį foną. Ir baigiasi pastraipa apie hipoterapiją tiesiogine citata: " kai nėra galimybės naudoti arklius, tai vaikų supimas karuselėse ir supynėse padeda pasiekti tą patį rezultatą.".

3. Realūs tyrimai apie jojimo poveikį žmogaus organizmui.
Hipoterapeutiškose svetainėse, brošiūrose pasakojama apie tai, kaip vaikui gulint ant arklio nugaros, jį persmelkia tam tikra arklio judesių visuma ir t.t., ir kitokie neįrodyti eksperimentai... ir visur pabrėžiama, kaip naudinga jodinėti ant arklio. Bet kyla klausimas ar tikrai jojimas teikia naudą žmogaus organizmui? Kokie procesai vyksta organizme jojant: teigiami ar neigiami? Ir apskritai, ar jojimas nėra kenksmingas?
Labai gaila, bet dar nei vienas sportininkas nepasiūlė savo kūno mokslo tyrimams. Sportininkai labai stengiasi išvengti kontaktų su mokslininkais. Šiuolaikiniai klinikiniai tyrimai atskleidė daugybę jojimo sukeliamų ligų ...Pakanka atversti jojikų ligų istorijas poliklinikose, kad paaiškėtų, kokie ligoti šie žmones yra, o jų ligos - specifinės: artritai, prostatitai, sąnarių, lytinių organų ligos, hemarojai ir daugybė stuburo ligų. Jau nekalbant apie jojimo sportininkų traumas.

Senovės tikrovė šiandien

2006 metais buvo atlikti senovės jojikų tyrimai, kurios Getingeno universitete padarė paleopatologas Michaelis Šulcas. Panaudoti metodai: makroskopija, radiologija, endoskopija ir molekulinė biologija. Nustatyta, kad pagrindinės senovės jojikų ligos buvo prostatos vėžys, artrozė, daugybė chroniškų stuburo pažeidimų. Ir tai tik nauji, pirminiai, mėgstančiųjų joti tipinių patologijų pavyzdžiai. Susumavus ir palyginus senovėje jojusiųjų ir nūdienos jojikų ligų rezultatus, galima teigti, jog jojimas žmogaus organizme įjungia ne pačius pozityviausius procesus, ir nėra nei naudingas, nei sveikas.

Apie tai hipoterapeutai nutyli, nors savo sunkiems ligoniams jie skiria labai ilgą gydymo kursą. Ir kuo tas kursas ilgesnis, tuo jie daugiau uždirba. Jeigu sveikas ir fiziškai pasiruošęs žmogus negali neutralizuoti jojimo pasekmių, tai invalidas, kuris nekoordinuoja net savo judesių ir negali išlaikyti savo kūno balanso - labai rizikuoja.

4. Reali hipoterapijos arklidžių padėtis tokia, kad 99% iš jų yra nešvarios ir skurdžios nuomojamų žirgų landynės. (vert. ps. neatitinka gyvūnų laikymo standartų). Tokios arklidės dabar daug kur statomos ir dažniausiai - šalia sportinių. Jie tai apibūdina taip: " Kai hipoterapijos užsiėmimai vyksta žirgų sporto komplekse, ribotų galimybių žmonės pakliūva į pilną humaniškumo vertybių sporto pasaulį. Pats faktas, kad ligoniai būna žirgų sporto atmosferoje, keičia jų psichologinį statusą... Taip pat labai svarbus faktorius - ligonio bendravimas su gyvūnu."

Tai tikrai labai svarbus momentas. Ypatingai kalbant apie žirgų sporto humanistines vertybes, kai puikiai žinoma, kad šio sporto pagrindas yra tik alinantis ir lėtas žirgo nukankinimas - užmušimas.

Dabar visuomenė jau žino visas žirgų sporto paslaptis. Joks kitas būdas čia, kaip tik skausmo sukeliama prievarta, neegzistuoja.
Kas įvyksta su invalidu vaikeliu, kai jį, tokį sergantį, įveda į atmosferą, kur planuotai ir pastoviai kankinami gyvi sutvėrimai? Negailestina žirgų sporto praktika skverbiasi į vaiko akis. ............ Žirgų sporto pergalėms pasiekti reikalinga visų blogų žmogaus charakterio savybių mobilizacija. Ir į tokią atmosferą įvedamas silpnutis, ligotas vaikas, kurio psichika ir taip jau labai pažeidžiama. Matydamas, kaip primygtinai čia taikomi žiaurumas ir jėga, toks vaikelis dar jautriau išgyvena savo nepilnavertiškumą, nes jis žino - TAIP jis nesugebės. O šitas TAIP yra žirgų sporto etalonas. Tikriausiai nėra nieko niekšingesnio už invalido įvedimą į atviros prievartos demonstravimo sportą.
5. Reali arklių, kurie "gydo" hipoterapijos metodu, būsena Aš neturiu noro kovoti prieš hipoterapiją. Pasaulyje egzistuoja daugybė atvirai žirgų kankinimus demonstruojančių praktikų, kuriose arkliai pastoviai, kas sekundę ir akivaizdžiai, baisiai kenčia.

Tokiame niekšingame fone kaip konkūras, korida, lenktynės, tyli hipoterapija ant vargšų jau nurašytų arklių - atrodo visai nekaltai...jeigu ne hipoterapijos entuziastai, pretenduojantys į sudėtingą, atsakingą reikalą... sunkių ligonių - vaikų gydymą, kuris reikalauja tikslių mokslinių pagrindimų, klinikinių - laboratorinių tyrimų. Jie būtini, norint TIKSLIAI ŽINOTI, kas gi vyksta su sergančiu vaikeliu tokio "gydymo" ir "reabilitacijos" metu? Tokių išvadų nėra. Yra tik savanaudiška neišmanymo saviveikla.

Hipoterapijos realybė tame, kad į sergančius vaikus čia žiūrima kaip į biologinę žaliavą, kurios dėka galima labai lengvai užsidirbti, nekreipiant jokio dėmesio į mokslinę metodo pusę, įrodymų bazę, tyrimus ir t.t. Kol hipoterapija nėra pripažinta kaip mokslas, jos vietą užima pigi mistika, tvirtininanti, kad sergantis vaikas keičiasi energijomis su geru arkliuku. Ką gi, pabandykime į tai pažvelgti rimtai - kaip į tiesą.

Energijų kaita

Palikime nuošalyje fantastiką, nemoksliškumą ir kitus panašius argumentus. Galop tai - vienintelis hipoterapeutų argumentas, deklaruojamas intelektualioje bazėje. ........... Įsivaizduokime, kad tai įmanoma. Iškyla labai svarbus faktorius. Jeigu arklys yra energetinis donoras, tuomet jo energija turėtų būti nepriekaištinga. Mes tiksliai žinome, kad bet koks arklys yra absoliučiai fiziologiškas, t.y..........jo elgesys priklauso nuo jo fiziologinių pojūčių. Sergantis arklys - tai serganti energija.

Arklys, kurio energija yra siūloma, turi būti visiškai sveikas fiziškai, ir tą jo absoliučią sveikatą kasdien turi patvirtinti tiksli diagnostika.

Sveikatos patvirtinimai, atliekami pačių hipoterapeutų ir jų veterinarų, gaunančių pajamas iš šitų patvirtinimų, neturi vertės. Todėl, jeigu hiporetapeutai teigia, kad jų arkliai yra "energetiniai donorai", jie privalo pateikti jų sveikatos įrodymus pagal veikiančius normatyvus, sveiką protą ir pilną programą: termogramos, gastroenteroskopijos, analizai, ir t.t. Galų gale - tai elementari praktika - donorystės organizacija privalo užtikrinti donoro sveikatą.

Deja, viso šito darbo niekas nedaro ir negali padaryti dėl vienos paprastos priežasties: hipoterapijoje dirba tik sergantys arkliai.Reikalavimai arkliams, naudojamiems hipoterapijai, yra tokie pat, kaip ir nuomojamiems - "kad eitų ir ramiai neštų žmogų".

Fiziškai normalus žirgas niekada neturės šių hipoterapijos elgesio normatyvų. Sveikas žirgas pagal savo biologijos ir biomechanikos įstatymus siekia energetiškai - judesiu - išreikšti savo savijautą ir emocijas. Kalba apie tai, kad arklys išreiškia asmeninį susidomėjimą kitos zoologinės rūšies vaiko sveikata ir saugumu - tai diletantų rožinis prasimanymas. Rimtas šito prasimanymo aptarimas - neįmanomas.

Tam, kad arklys demostruotų hipoterapijos elgesio modelį ir nešiotų ant savęs kreivai sėdinčius, neturinčius balanso, neadekvačius raitelius, reikia, kad jis būtų visiškai paliegęs. Hipoterapijai naudojamas arklys turi sirgti ligomis, keičiančiomis jo elgesio stilių, kuris paverčia arklį absoliučiai abejingu, pavaldžiu, paklusniu, atbukusiu gyvenimui padaru. (vert.pst.asmenybės sunaikinimas).

Nė vienas iš hipoterapijos arklių, kuriuos man teko matyti, nedemonstravo jokių įgūdimų, ir ne todėl, kad jų niekas nemokino, o todėl, kad tokių įgūdžių nėra. Yra tik ... žodžiai. Tai buvo nuomojami arkliai, visiškai "užmušti" žiauriu elgesiu ir baisiom laikymo sąlygomis. Šių arklių elgesys - tai tik labai sergančio padaro pavyzdys.(vert.pst. jokio pasipriešinimo, jokios gyvybės). Beveik visi jie turi sunkių atraminio judėjimo aparato ligų, aritmijų, yra šlubi. Visi jie sirgo skrandžio ir virškinimo trakto ligomis, vidaus organų patologijomis. Visi šie arkliai sirgo ūmiomis ir chroniškomis nugaros ir kaklo ligomis. Jeigu gerai įsižiūrėti - tai hipoterapijos arkliai jau turi anatominių sutrikimų.

Anatomija - tai atversta knyga, kur net paviršinis raumenų vaizdas yra žirgo savijautos indikatorius, rodantis arklio būseną. Raumenų distrofija, atrofija ir hipertrofija ar bendras raumenų tonusas - visada parodo organizmo patologijas, reikia tik išmokti anatominės logikos mąstymo (šių eilučių autorius yra anatomijos vadovėlio autorius). Reikia suprasti tai, kad į hipoterapiją patenka tik nebetinkantys jokiam kitam bizniui žirgai, ir dėl vienos priežasties - didelio sergamumo. Tai realiai sergantys ir kenčiantys arkliai.

Aš jau minėjau, kad "energijos kaitos" tema - tai isteriškų mamyčių, entuziastų ir neišmanėlių žurnalistų tema. Specialiai šiai kategorijai žmonių pasakysiu : sakyti, jog hipoterapijoje vyksta vaiko ir žirgo energijų mainai - energetinė donorystė, yra tas pats, kas graudentis perpylant sau vėžiu ar geltlige sergančiųjų kraują.

http://zirgu-sportas.lt