Haute Ecole. Kas tai?
Nuo renesanso laikų aukščiausia žirgo ir žmogaus santykių meistriškumo forma vadinosi Haute Ecole. Bet tai buvo daroma geležies ir kitų skausmo ir prievartos priemonių pagalba. XX-XXI amžiuje visos tos pačios figūros šioje Haute Ecole mokykloje yra padaromos be jokių prievartos ir skausmo priemonių suteikiant žirgui visišką laisvą pasirinkimą. Šiandieninė Haute Ecole yra naujame garbės, supratimo ir meilės lygyje. Pirmas tokios Haute Ecole įkvėpėjęs buvo senovės Kinijos filosofas Čžuan Czi, kuris pasakė, kad negalima uždėti žirgui kamanų, nes tai jam yra neapsakoma kančia. Tokiai dabartinei padėčiai sukurti buvo drąsūs ir garbingi žmonės, kurie suvokė žirgų kančią ir teigė, kad žmogaus ir žirgo santykiai neturi būti grindžiami skausmu. Štai kelių meistrų pavardės:
Mario Liuraši. Žirgų pasaulio genijus, atnaujinęs seną prancūzų Haute Ecole mokyklą be žiaurumo. Jis buvo pirmas. Jis išreikalavo uždrausti mirtinus triukus su žirgais kino filmų filmavimo metu. Jo nuopelnams nereikia komentarų, jis jau yra istorijos dalis.
Magali Delgado buvo viena iš pirmųjų sportininkių, palikusi žirgų sportą ir pademonstravusi Haute Ecole išjodinėjimą be kamanų.
Francua Peljon ir jo brolis Frederikas parodė nuostabius laisvus santykius su žirgais spektakliuose. Vienas jų dirba tik su eržilais, kitas - su kumelėmis.
Žanas Markas Ember jaunas, talentingas, demonstruojantis žavinčius jodinėjimo triukus su visiškai laisvais žirgais.
Šie meistrai talentingi ir gali parodyti aukščiausią išjodinėjimo meistriškumą ant laisvų žirgų, tačiau žirgo paruošimo metu jie naudoja kamanas ir geležį........ ir tik parodomuosiuose pasirodymuose jie daro tai su kordeo (naudojant tik ant žirgo kaklo esantį dirželį, kaip nukreipimo įrankį). Gaila.
Silk Valentin. Bet yra keli žmonės, kurie visiškai atsisakė naudoti bet kokias skausmą sukeliančias priemones ir tuo būdu žengė į tikrąją šiuolaikiškąją Haute Ecole. Tai Silk Valentin, kuri būdama invalido vežimėlyje su savo žirgu Biko, demonstruoja visas Haute Ecole figūras.
Gonza Blacha tai pats jauniausias ir pats talentingiausias žmogus, kuris sukūrė savo asmeninę metodiką ir jau turi neįkainojamų rezultatų. Jis pats suvokė žirgo surengimo būtinumą ir padarė tai visiškoje žirgo laisvėje.
Gonza Blacha tai pats jauniausias ir pats talentingiausias žmogus, kuris sukūrė savo asmeninę metodiką ir jau turi neįkainojamų rezultatų. Jis pats suvokė žirgo surengimo būtinumą ir padarė tai visiškoje žirgo laisvėje.
Siekia Haute Ecole absoliuto. Jam pavyko tai, kas prieš kelis metus buvo laikoma neįmanomu. Jis moko žirgus sudėtingiausių figūrų, nenaudodamas jokių kamanų, geležies, nenaudoja baudimo, prievartos, kas yra Haute Ecole norma, bet dar ir atlieka viską sutelktu - surinktu žirgu. Jam pavyko atrasti natūralų gamtinį žirgo susitelkimo ir balanso sekretą. Susitelkimo, be kurio visos figūros žirgui yra beprasmės ir kenksmingos, Nevzorovas moko ant žemės, laisvėje, be jokių veiksmingų priemonių. Nevzorovas niekada nenaudoja kamanų ar net kantaro, pradeda ir baigia išjodinėjimą ant visiškai laisvo žirgo. Tuo būdu gimsta nauja Nevzorovo Ecole.
Būdami skirtingose šalyse, mes: prancūzai, rusai, vokiečiai, amerikiečiai savistoviai priėjome vieną ir tą pačią išvadą: žirgai neturi kentėti. Geležis, teikianti tik skausmą, turi būti pašalinta. O žirgo surinkimas - sutelkimas, balansas, nėra tikslas, tai - priemonė atlikti figūroms, o jau pačios Haute Ecole figūros yra būtinos kaip priemonė pažinti žirgo sielą.
www.zirgu-sportas.lt
Joti kitaip? Žvilgsnis į natūralių santykių metodus
Autorės: Giedrė (www.daumilai.lt) ir DoDo (Naktigonė)
Šiandien įprasta diena. Atlekiu į arklidę, persirengiu, pasiimu šepečius, kamanas, balną ir bėgte pas Vingį į gardą. Skubiai valau, kamanoju, balnoju ir joju į maniežą – laukia treniruotė, po to namai, šeima, reikia skubėti. Dar nuo vakar skauda balno pritrintas vietas, tad kol kas kiekvienas žingsnis – skausmas. Po to užsimirštu, pradedu„dirbti": raginu blauzda, „stumiu į pavadį", reikalauju „atsitraukti nuo blauzdos", atpalaiduoti nugarą ir pakaušį, kaip visada risčiuoju, zovaduoju, žingsniuoju ir vėl į gardą... Nieko naujo, taip kasdien. Vieną dieną geriau, kitą blogiau, tačiau visada tas pats scenarijus. Kartais darbą paįvairina kokios varžybėlės ar įdomus seminaras. Tačiau varžybos dažniausiai atneša daugiau streso (kaip įlaipinti arklį į priekabą, kaip nuvažiuoti, kaip jis jausis - baidysis, ar bus drąsus?) negu džiaugsmo, o seminarai baigiasi ir vėl įpuoli į tą pačią rutiną...
Tad vieną dieną ima kamuoti abejonės: ar čia ir yra ta apdainuota jojimo romantika? Ar mano žirgas myli mane kaip aš jį? Ar gerai jis jaučiasi, gyvendamas žmogaus draugijoje ir žmogaus diktuojamu režimu? Kodėl kartais mūsų tobuluosius draugus kažkas tarsi pakeičia: jie bando mums spirti, kąsti, išmesti iš balno... Raginami nebėga, stabdomi nestoja... Kodėl, vos tik gavę progą, jie sprunka kuo toliau nuo mūsų?
Žirgininkai mažai atvirauja tarpusavy, tačiau pamažu paaiškėja – „nusivylusių arklių šeimininkų" yra ir daugiau! Iš joti pradėjusių žmonių 80 procentų nubyra pirmaisiais metais; galima spėti, kad iš likusios dalies dar 80 procentų pasitrauks per kitus penkerius metus, teigia šiuolaikinis natūralių santykių metodo propaguotojas Pat Parelli. Ir tai dažniausiai lemia tokios priežastys – baimė, nusivylimas, jautimasis nevykėliu, nesėkmės jausmas, malonumo nebuvimas.
Kažkas pamini Pat Parelli, iš kažkur išgirsti apie Lindą Tellington-Jones, dar kelias pavardes… Į rankas (tų pačių nusivylusių raitelių dėka) pakliūva K.Marks ir K.F.Hempflingo knygos… Pamažu bestudijuojant ir beieškant atsakymų į rūpimus klausimus, atsiveria beribė jojimo stilių ir bendravimo su žirgu metodų įvairovė. Tarp jų - natūralių metodų kryptis, itin išpopuliarėjusi XX amžiuje. Ji nėra vienalytė, neturi net bendro pavadinimo – angliškas terminas „Natural Horsemanship" yra tik sąlyginis, daugiau taikomas JAV, lygiagrečiai naudojami „Equine ethology", „Intelligent Horsemanship", „Common Sense Horsemanship", „Gentle Horsemanship" ir begalė kitų. Kiek mokyklų – tiek ir pavadinimų.
Visus natūralių santykių mokytojus ir mokyklas vienija bendras principas – gili pagarba žirgui kaip tobulai, išraiškingai, jautriai, išmintingai būtybei, harmoningo santykio kūrimas su ja, atsisakant prievartos, nes prievarta ir harmonija - nesuderinama. Šios naujos santykių ir jojimo kokybės gali būti siekiama įvairias keliais, tačiau vien tik entuziazmo ar geros valios neužteks. Būtinas gilus žirgų biologijos ir elgsenos išmanymas bei sąmoningas pasiryžimas keistis pačiam. Paradoksalu, bet natūralūs metodai - tai daugiau žmogaus mokymas, o ne žirgo. Tą labai greitai patyrėme ir savo kailiu. Mūsų žirgeliai mokėsi labai sparčiai ir noriai, bet užtat kaip ant delno pamatėme savo trūkumus – nepakankamą judesių koordinaciją, kūno plastiškumą ir lankstumą, per lėtą reakciją, vaizduotės skurdumą žaidžiant, nesugebėjimą ilgam sutelkti dėmesio, išlaikyti emocinį stabilumą. Bet apie tai vėliau.
Gal ir keista tai girdėti, bet gamta mus ir žirgus pastatė į priešingas barikadų puses. Mes mėsėdžiai plėšrūnai, o mūsų partneris žirgas - tipiškas žolėdis, potenciali plėšrūno auka. Nors žmonės ir netyko savo grobio krūmuose ar medyje, o žirgai buvo prijaukinti prieš kelis tūkstančius metų, tačiau mūsų išvaizda, kvapas, elgsena, mąstymas ir pasaulio suvokimas iki šių dienų išlaikė nemažai svarbių skirtumų. Jų nežinant kyla pavojus klaidingai interpretuoti žirgo veiksmus ar tiesiog ... nesusikalbėti.
www.naktigone.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą