10 patarimų, kaip išmokyti savo žirgą blogai elgtis I
Pagal K.Marks „Become Perfect Partners: How to Be the Owner Your Horse Would Choose for Himself“
Iliustracijos: Aušra Vismantaitė
Iliustracijos: Aušra Vismantaitė
1. Kaip išmokyti žirgą nestovėti, jums sėdant į balną
Kišdami koją į kilpą, įbeskite pirštus jam į šoną. Pasistenkite kiekvieną kartą visu svoriu įkristi į balną ir iš karto paraginkite.
2. Kaip išmokyti savo žirgą spardytis
Šerkite daug energijos suteikiančiais pašarais ir kiek įmanoma mažiau jį mankštinkite. Uždėkite netinkantį balną ir sėskite joti, kai būsite susinervinęs (-usi). Laikykite rankoje ilgą išjodinėjimo „steką“. Sėskite į balno galinę dalį, išjokite į atvirą vietą ir paprašykite zovados.
3. Kaip išmokyti žirgą kilti piestu
Kaip ir mokydami spardytis, taip ir šiuo atveju šerkite energetiniu maistu ir duokite kuo mažiau fizinio krūvio. Rekomenduotina naudoti laužtukus arba „griežtus“ žąslus. Laikykite kiaurą parą su kitu žirgu, kad tarp jų užsimegztų stiprus draugiškas ryšys. Kai raitelis su antruoju žirgu nujos tolyn, stipriai susijaudinkite, pakelkite rankas stipriai įtempdami pavadžius ir tuo pačiu įsikirsdami kojomis jam į šonus.
4. Kaip išmokyti savo žirgą nevaldomai nešiotis
Visada šuoliuokite tiesiąja toje pačioje maršruto vietoje, rekomenduotina namų kryptimi. Jokiu būdu netreniruokite savo žirgo – kad netyčia neišmoktų, ką reiškia įvairūs pavaldai.
5. Kaip išmokyti savo žirgą nelipti į priekabą
Niekada nepasilikite daugiau nei 3 minučių žirgui į priekabą įlaipinti. Būtina sąlyga – vėluoti į varžybas ir dėl to stipriai nervintis. Stovėkite tiesiai prieš žirgą ir stipriai traukite. Idealu, jei bus uždėtos kamanos - žąslai pakils burnoje ir taip privers žirgą užversti galvą. Būtinai žiūrėkite jam tiesiai į akis. Jei žirgas žengs kelis žingsnius link rampos, būtina iš galo uždrožti jam su pagaliu. Jei jis mesis atgal, jį reikia paglostyti, pagirti ir pavedžioti ratais prieš grįžtant atgal prie rampos. Pasirūpinkite, kad jis būtinai avėtų masyviomis transportavimo apsaugomis ir jaustųsi labai nepatogiai, lyg klimpdamas į pelkę.
6. Kaip išmokyti savo žirgą „užmigti“ prieš įeinant į pasirodymo aikštelę
Sėdėkite plepėdami su draugu/drauge – pageidautina su savo žirgo draugo iš tų pačių arklidžių savininku. Tai darykite, kol būsite pakviesti į aikštelę. Tą pačią akimirką stipriai paraginkite žirgą. Kai jūsų žirgas atrodys šiek tiek sutrikęs, duokite dar stipriau per šonus ir pradėkite chaotiškai raginti.
7. Kaip išmokyti savo žirgą strykčioti vietoje
Visada jokite kartu su didesniu, stipresniu žirgu, kad jūsų žirgas nesugebėtų išlaikyti tokio paties tempo. Pradėkite trumpinti pavadžius tuo pačiu veikdami žirgą blauzdomis.
8. Kaip išmokyti savo žirgą nesileisti sugaunamam
Visada veskitės jį dirbti, niekada nesiveskite tam, kad pašertumėte. Žygiuokite tiesiai į jį, įbedę žvilgsnį jam į akis. Jei jis nesileis sugaunamas, labai susijaudinkite ir susinervinkite, bet greitai atsisakykite bandymo jį pagauti. Dar geriau – meskite į jį kantarą.
9. Kaip išmokyti žirgą visą laiką trauktis nuo jūsų, vietoj to, kad ramiai stovėtų
Nutraukite visus savo veiksmus ir atsitraukite, kai tik žirgas ims trauktis arba trypčioti vietoje. Grįžkite atgal, kai jis vėl stovės ramiai. Toks metodas efektyviai išmokys jūsų žirgą, kad nenorint, jog šalia kažkas būtų, tereikia pasitraukti toliau arba pradėti muistytis.
10. Kaip išmokyti savo kumeliuką, kad suaugęs jis būtų visiškai sutrikdytas, turėtų problemų su kitais žirgais ir nejaustų pagarbos žmonėms
Lepinkite kumeliuką, kai tik bus proga. Elkitės su juo kaip su žaisliuku. Skatinkite jį užsikelti kojas jums ant pečių ir palaižyti jums nosį. Šerkite jį skanėstais tiesiai iš burnos. Juokitės, kai jis stumdys jus galva, tuo pačiu pasitraukdami iš jo asmeninės zonos. Leiskite jam laikas nuo laiko pagainioti jus laukuose.
10 patarimų, kaip išmokyti savo žirgą blogai elgtis II
Pagal K.Marks „Become Perfect Partners: How to Be the Owner Your Horse Would Choose for Himself“
Iliustracijos: Aušra Vismantaitė
Iliustracijos: Aušra Vismantaitė
Dabar pereisime prie jojimo. Čia jau prireiks daugiau patirties, fizinės jėgos ir specialių pagalbinių priemonių. Tai yra, ilgų dresavimo „stekų“, „parišimų“, „špruntų“, pentinų ir panašiai. Jums kažkas sakė, kad jos nebūtinos? Tai netiesa. Kuo sudėtingesnes ir įmantresnes priemones naudosite, tuo greičiau pasieksite savo tikslą.
Ką tik nusipirkote žirgą. Mielas padarėlis, bet visai nemokytas - kelia galvą ir „nelinksta per pakaušį“. Ką daryti?
1. Pabandykite „špruntą“. Uždėkite ir stipriai užtraukite.
2. Tik pažiūrėkite, kaip gražiai surietėte žirgo kaklą. Be to, ar pastebėjote – kai žirgo galva atsiduria tarp priekinių kojų, jį tampa daug lengviau suvaldyti! Taigi, naudokite „špruntą“ kiekvieną dieną —net ir šokdindami per kliūtis ar vaikydami „ant kordo“.
3. Hmm, žirgas kažkodėl ėmė „griūti“ ant priekio ir jums ant rankų. Ir tapo apatiškas. Nieko baisaus. Padaužykite kulnais per šonus arba aktyviau naudokite pentinus ir „steką“ – taip jį išjudinsite pirmyn.
4. Jei žirgas imtų nervintis ir dar labiau „griūti“ į pavadį, uždėkite „griežtesnius“ žąslus ir stipriau užveržkite „kapsulę“.
5. Jei žirgas tada pradės versti galvą aukštyn, vadinasi, jis nusprendė Blogai Elgtis ir jį būtina nubausti. O bausti galima suduodant pentinais per šonus, „steku“ per galvą arba stipriai trūktelint pavadžius.
6. Jei žirgas pradės pykti, neklausys ir toliau priešinsis, vadinasi, auklėjote jį nepakankamai griežtai. Užduokite dar stipriau.
7. Deja, kai kurie žirgai nesupranta pamokos ir ima priešintis dar stipriau – spiria, stojasi piestu, traukiasi atbuli, ima „neštis“. Jei tai jūsų atvejis – jums nepasisekė, jūsų žirgas yra tikras „padla“ ir tiesiog tyčiojasi iš jūsų. Pabandykite duoti paskutinę pamoką. Išaiškinkite jam, kas čia viršininkas. Galima, pavyzdžiui, jį gerai prilupti garde.
8. Jei žirgas vis tiek nesuprato pamokos ir kitą kartą jus numetė... Ką gi, vadinasi, jums tiesiog teko probleminis žirgas ir nieko čia nebepadarysi. Protingiausia būtų jį parduoti.
9. Įsigykite naują žirgą.
10. Pradėkite nuo pirmo punkto.
Joti kitaip? Žvilgsnis į natūralių santykių metodus
Autorės: Giedrė (www.daumilai.lt) ir DoDo (Naktigonė)
Šiandien įprasta diena. Atlekiu į arklidę, persirengiu, pasiimu šepečius, kamanas, balną ir bėgte pas Vingį į gardą. Skubiai valau, kamanoju, balnoju ir joju į maniežą – laukia treniruotė, po to namai, šeima, reikia skubėti. Dar nuo vakar skauda balno pritrintas vietas, tad kol kas kiekvienas žingsnis – skausmas. Po to užsimirštu, pradedu„dirbti": raginu blauzda, „stumiu į pavadį", reikalauju „atsitraukti nuo blauzdos", atpalaiduoti nugarą ir pakaušį, kaip visada risčiuoju, zovaduoju, žingsniuoju ir vėl į gardą... Nieko naujo, taip kasdien. Vieną dieną geriau, kitą blogiau, tačiau visada tas pats scenarijus. Kartais darbą paįvairina kokios varžybėlės ar įdomus seminaras. Tačiau varžybos dažniausiai atneša daugiau streso (kaip įlaipinti arklį į priekabą, kaip nuvažiuoti, kaip jis jausis - baidysis, ar bus drąsus?) negu džiaugsmo, o seminarai baigiasi ir vėl įpuoli į tą pačią rutiną...
Tad vieną dieną ima kamuoti abejonės: ar čia ir yra ta apdainuota jojimo romantika? Ar mano žirgas myli mane kaip aš jį? Ar gerai jis jaučiasi, gyvendamas žmogaus draugijoje ir žmogaus diktuojamu režimu? Kodėl kartais mūsų tobuluosius draugus kažkas tarsi pakeičia: jie bando mums spirti, kąsti, išmesti iš balno... Raginami nebėga, stabdomi nestoja... Kodėl, vos tik gavę progą, jie sprunka kuo toliau nuo mūsų?
Žirgininkai mažai atvirauja tarpusavy, tačiau pamažu paaiškėja – „nusivylusių arklių šeimininkų" yra ir daugiau! Iš joti pradėjusių žmonių 80 procentų nubyra pirmaisiais metais; galima spėti, kad iš likusios dalies dar 80 procentų pasitrauks per kitus penkerius metus, teigia šiuolaikinis natūralių santykių metodo propaguotojas Pat Parelli. Ir tai dažniausiai lemia tokios priežastys – baimė, nusivylimas, jautimasis nevykėliu, nesėkmės jausmas, malonumo nebuvimas.
Kažkas pamini Pat Parelli, iš kažkur išgirsti apie Lindą Tellington-Jones, dar kelias pavardes… Į rankas (tų pačių nusivylusių raitelių dėka) pakliūva K.Marks ir K.F.Hempflingo knygos… Pamažu bestudijuojant ir beieškant atsakymų į rūpimus klausimus, atsiveria beribė jojimo stilių ir bendravimo su žirgu metodų įvairovė. Tarp jų - natūralių metodų kryptis, itin išpopuliarėjusi XX amžiuje. Ji nėra vienalytė, neturi net bendro pavadinimo – angliškas terminas „Natural Horsemanship" yra tik sąlyginis, daugiau taikomas JAV, lygiagrečiai naudojami „Equine ethology", „Intelligent Horsemanship", „Common Sense Horsemanship", „Gentle Horsemanship" ir begalė kitų. Kiek mokyklų – tiek ir pavadinimų.
Visus natūralių santykių mokytojus ir mokyklas vienija bendras principas – gili pagarba žirgui kaip tobulai, išraiškingai, jautriai, išmintingai būtybei, harmoningo santykio kūrimas su ja, atsisakant prievartos, nes prievarta ir harmonija - nesuderinama. Šios naujos santykių ir jojimo kokybės gali būti siekiama įvairias keliais, tačiau vien tik entuziazmo ar geros valios neužteks. Būtinas gilus žirgų biologijos ir elgsenos išmanymas bei sąmoningas pasiryžimas keistis pačiam. Paradoksalu, bet natūralūs metodai - tai daugiau žmogaus mokymas, o ne žirgo. Tą labai greitai patyrėme ir savo kailiu. Mūsų žirgeliai mokėsi labai sparčiai ir noriai, bet užtat kaip ant delno pamatėme savo trūkumus – nepakankamą judesių koordinaciją, kūno plastiškumą ir lankstumą, per lėtą reakciją, vaizduotės skurdumą žaidžiant, nesugebėjimą ilgam sutelkti dėmesio, išlaikyti emocinį stabilumą. Bet apie tai vėliau.
Gal ir keista tai girdėti, bet gamta mus ir žirgus pastatė į priešingas barikadų puses. Mes mėsėdžiai plėšrūnai, o mūsų partneris žirgas - tipiškas žolėdis, potenciali plėšrūno auka. Nors žmonės ir netyko savo grobio krūmuose ar medyje, o žirgai buvo prijaukinti prieš kelis tūkstančius metų, tačiau mūsų išvaizda, kvapas, elgsena, mąstymas ir pasaulio suvokimas iki šių dienų išlaikė nemažai svarbių skirtumų. Jų nežinant kyla pavojus klaidingai interpretuoti žirgo veiksmus ar tiesiog ... nesusikalbėti.Išvaizda ir judesiai
Mūsų ausys mažos, beveik nematomos (tarsi iš pykčio „suskliaustos"), o akys įstatytos priekyje, kad galėtume sutelkti aštrų žvilgsnį į konkretų objektą – priekyje esantį grobį. Tokį binokuliarinį regėjimą turi beždžionės, laukinių katinių šeimos atstovai ir kai kurie kiti plėšrūnai. Žirgų akys įstatytos šonuose, leidžiančios matyti beveik 360 laipsnių kampu ir padedančios užfiksuoti mažiausią krustelėjimą ar pasikeitusią aplinkos detalę. Jam svarbiausia pastebėti bet kurioje pusėje ar net iš už nugaros šmėkštelėjusį plėšrūno ataką pranašaujantį judesį, o ne detalų objekto vaizdą. Ausys didelės ir išraiškingos, nes tai svarbi bendravimo priemonė, leidžianti iš tolo įžvelgti gentainio ar kito gyvūno nusiteikimą. Ausų kaušeliai judrūs, jie gali pakrypti tarsi lokatoriai ir puikiai nustatyti, iš kur sklinda garsas. Šių gyvūnų klausa daug aštresnė nei žmogaus, be to, jie jautriai reaguoja į tylius ir netikėtus garsus - šnaresį, šlamesį, tylų lūžtančios šakelės garsą. Juos domina viskas, kas išsiskiria iš aplinkos. Jei netoliese sklis monotoniški ritmingi garsai (traktoriaus burzgimas, plaktuko kaukšėjimas, upelio čiurlenimas ar... nuolatinis žmogaus plepėjimas) žirgas į juos nebereaguos. Tad norint, kad žirgas mus „išgirstų“, reikia šalia jo laikytis tylos, o garsinės komandos ir pagyrimai turi būti tikslūs ir saikingi.
Žirgas – atvirų vietų gyvūnas. Nuo pavojaus jis linkęs gelbėtis greitai bėgdamas, todėl jam svarbu, kad aplinkui būtų pakankamai erdvės pabėgti arba apsiginti kanopomis. Kuo atviresnė, erdvesnė vieta, tuo žirgas jausis saugiau. Visi šie gyvūnai yra klaustrofobai – jie bijo siaurų, ankštų vietų, kur jaučiasi pažeidžiami ir bejėgiai. Todėl žirgų elgsenos specialistai vis garsiau perspėja, kad žirgų laikymas garduose izoliuotai po vieną jiems kelia fizinį ir psichologinį diskomfortą dėl įgimtos klaustrofobijos, socialinių santykių praradimo, priverstinio pasyvumo.
Bandos jausmas ir lyderio poreikis
Žolėdžių grupė – banda arba (žirgų) tabūnas susiburia ne tam, kad susirastų maisto – jo apstu aplinkui. Jų tikslas – išlikti gyviems, apsiginti nuo plėšrūnų. Tą padaryti galima tik gyvenant kartu, turint patikimą stiprų lyderį, klausant ir stebint subtilius vienas kito signalus. Pasirodžius pavojui, jaunikliai stengiasi susiburti į tabūno vidurį, o išorėje esantys suaugę nariai gali juos apginti kanopomis. Žirgas be savo bandos faktiškai pasmerktas žūčiai. Užtat laikinas išvarymas iš bandos – puiki auklėjamoji priemonė savivaliaujančiam ar nederamai besielgiančiam nariui sudrausminti. Šiuo elgsenos modeliu (jo terminologija, „Join-Up“) pasinaudojo Monty Roberts. Metodo esmė – kūno kalba (staigiais judesiais, bet jokiu būdu neskaudinant fiziškai) varyti žirgą nuo savęs tol, kol jis pats apsispręs bendrauti su žmogumi. Šį ketinimą žirgas pirmiausia parodys atsukdamas ausį į žmogų, vėliau galvą. Kiekvienas, net menkiausias toks noro bendrauti ženklas turi būti paskatintas nuleidžiant rankas, pečius, galvą, nusukant žvilgsnį ir maloniai pašnekinant žirgą. Kai žirgas galų gale prieis prie žmogaus, galima apsisukti ir pamažu eiti tolyn. Žirgas seks iš paskos patikliai lyg šunytis. „Išvarymą iš bandos" patogiausia atlikti nedideliame (maždaug 20x20 m) aptvare. Šis metodas puikiai veikia su įvairiais žirgais. Vienam prireiks daugiau laiko, kitam mažiau, tačiau net ir didžiausi savivaliautojai ir žmogaus ignoruotojai vis tik pagaliau pripažins, jog geriau jau tokia kompanija, negu jokios.
Laukinių žirgų stebėjimai parodė, kad be pagrindinės hierarchinės linijinės sistemos bandoje egzistuoja ir kitokie ryšiai. Tabūno viduje susidaro žirgų grupės po du, kartais po tris narius, kurių kitaip nepavadinsi, tik draugais. Šie gyvūnai dažniausiai kartu ganosi ir žaidžia, gina vienas kitą nuo išdykusių ar priekabių gentainių išpuolių. Tai gali būti du tos pačios ar skirtingos lyties atstovai. Taigi – tai ne šeimyniniai ryšiai kaip, pavyzdžiui, šuninių gaujoje, o tiesiog draugiškas prieraišumas, kurio negalima paaiškinti nei lytiniu potraukiu, nei poreikiu vadovauti. Anot K.F Hempflingo, žmogus turi siekti tapti ne tik lyderiu – alfa žirgu, bet ir tokiu draugu žirgui, kokį jis turėtų tabūne.
Bendravimo priemonės
Tik nedidelę žirgų „kalbos" dalį sudaro garsiniai signalai, tačiau subtilia, turtinga kūno kalba žirgai susišneka net per didelį atstumą. Bandai vadovaujantis eržilas gali vienu krustelėjimu priversti keliasdešimt žirgų apmirti, sustingti vietoje. Arba pasiekti, kad visa banda vienu metu leistųsi pašėlusia zovada tolyn nuo pavojaus. Žirgų tarpusavio kalba – kūno kalba, sako K.F.Hempflingas. Kaip kurčias žmogus iš lūpų judėjimo skaito, kas jam sakoma, taip ir žirgas iš mūsų gestų ir mimikų bando suvokti mūsų norus ar kėslus. Kiekvienas mūsų judesys, kiekviena nuotaikų kaita jam – informacija. Žmonės linkę gestikuliuoti, staigiai sukiotis, lankstytis, daryti daug beprasmių chaotiškų judesių... Ir kas atsitinka? Arba savo kūno kalba nesąmoningai perduodame žirgui prieštaringus, o kartais ir grėsmingus signalus, taip jį sutrikdydami ir išgąsdindami. Arba įkyrime jam kaip nuolat po ausimi blerbiantis radijas, atbukiname jo reakciją ir esame priversti griebtis griežtesnių priemonių, prireikus, kad jis mus išgirstų.
jojant be kamanų
Kita svarbi savybė, leidžianti žuvų guotui, paukščių būriui ar žirgų tabūnui akimirksniu žaibiškai pakeisti judėjimo kryptį – sugebėjimas pajausti, į ką savo dėmesį ir energiją sutelkia kiti bandos nariai, teigia Gawani PonyBoy, kurio mokymas remiasi senųjų Amerikos indėnų patirtimi. „Jis skaito mano mintis" – kartais apie savo žirgą sako raiteliai. Tačiau tai ne telepatija, o puiki komunikavimo priemonė, kurią žirgas puikiai moka, o žmogus gali išmokti naudoti. Joti galima „kažkur", joti galima „niekur", sako Pat Parelli. Priklauso nuo to, į ką savo žvilgsnį ir dėmesį sutelkia raitelis – į žirgo galvą, žemę prieš jo kojas ar į kokį nors tašką tolumoje, kur norėtų būtinai patekti. Dėmesio sutelkimo poveikiui pajusti natūralių santykių meistrai siūlo įvairius pratimus. Sėdėkite atsipalaidavę ant žirgo ir nekeisdami kūno pozos mintyse pasakykite jam: „Daryk ką nors!" - siūlo Gawani PonyBoy. Galvokite apie tai labai intensyviai ir tikėtina, kad iškart sulauksite rezultato – žirgas atsuks ausį į jus, o gal net žengs žingsnį ar kelis žingsnius. Atsukdamas ausį jis tarsi sakys: „Jaučiu, kad nori, jog kažką padarytum, bet be fizinio poveikio nesuprantu, ką konkrečiai". Neryžtingai žingtelėjęs, jis tarsi klaus: „Ar nori, kad žengčiau čia kryptimi?"
Parelli siūlo treniruotis joti sutelkus dėmesį. Iš pradžių tai geriau daryti aptvare ar treniruočių aikštelėje. Susiraskite tašką priešais, sutelkite į jį visą dėmesį ir visomis jėgomis, visa minčių galia bandykite jį pasiekti. Negalvokite apie tai, kuria blauzda ar kuriuo pavadžiu turite veikti žirgą, nesistenkite jo „nuvairuoti" ten, kur jums reikia. Jei pavyks visiškai sutelkti dėmesį, jūsų kūnas pats perduos teisingus signalus žirgui. Paprasta, tiesa? Taip, kol neišbandai pats. Nes, pasirodo, išlaikyti sutelktą dėmesį be galo sunku. Ypač pirmaisiais kartais. Mūsų žirgeliai iš pradžių vingiavo po aikštelę pačiais keisčiausiais viražais. Arba pradėję eiti teisinga kryptimi, staiga nušlepsėdavo į šoną, nes raitelio dėmesys sekundei nukrypdavo nuo tikslo. Daugiau įgudus, tą patį galima išbandyti atvirose vietose, laukuose. Beje, žirgas vėliau išmoksta pats žvilgsniu ieškoti to taško, į kurį sutelktas raitelio dėmesys.
Visi natūralių santykių meistrai tvirtina tą pačią logišką ir akivaizdžią tiesą – santykių kūrimas su žirgu prasideda „ant žemės". Yra toks posakis: „Paleisk paukštį į laisvę, ir sužinosi, ar jis tavo". Paleiskite savo žirgą ir pabandykite jį pasišaukti pas save įvairiose situacijose. Tai puikus būdas pasitikrinti, kiek savo žirgui esate svarbūs ir įdomūs. Jei jis jus ignoruos „ant žemės" - ignoruos ir balne, o jūsų paliepimus vykdys tik todėl, kad neturės kito pasirinkimo. Jei būdamas laisvas jis pats ieškos jūsų draugijos, kvies jus žaisti ar lauks, kokį užsiėmimą jam sugalvosite – jojant jis irgi visą dėmesį sutelks į jus, jautriai ir noriai reaguos į subtilius, švelnius pavaldus.
Gal kam atrodys, kad tai visai nebūtina – žirgas juk gyvena režimu „gardas-pavadys-gardas". Bet tai reikš, kad jūs iš tiesų nenorite „turėti" šio gyvūno sielos.
Reakcija į skausmą
Tai turbūt vienas iš esminių mūsų ir žirgų skirtumų. Pajutęs skausmą, nuovargį, diskomfortą žmogus arba plėšrūnas parodo tai išraiškinga kūno kalba ir/arba garsiniu signalu (cypimu, inkštimu, riksmu). Jei skaudžiai suduosime šuniui ar timptelėsime jam už ausies, pirmoji reakcija bus garsinis signalas – cyptelėjimas, inkštimas. Po to galime sulaukti tipiškos „pasiduodančio" gyvūno pozos (atidengtas pilvas, paspausta uodega) arba aktyvios gynybos, jei šuo jausis stipresnis už skriaudiką. Aukšti, pratisi garsai ir specifinės pozos verčia žmogų instinktyviai susilaikyti nuo tolimesnių veiksmų, ir taip gyvūnas išvengia nuolatinio skaudinimo. Kai šmaukštelime žirgui steku, subedame pentinus į šoną arba „pagrojame" pavadžiais per nasrus, neišgirstame ir nepamatome nieko. Jokio garso, jokios kūno pozos, nieko, ką instinktyviai suprastume, kaip gyvūno patiriamo skausmo ženklą. Atvirkščiai – sulaukiame geidžiamos reakcijos (pavyzdžiui, judėjimo pirmyn). Toks pajudėjimas pirmyn ir tuo pačiu tolyn nuo skausmo šaltinio, neišleidus nė garso - tai vienintelė natūrali ir instinktyvi žolėdžio reakcija, kuri gamtoje jam padėtų pabėgti nuo skaudintojo. Bet iš įkinkyto, jojamo ar vedamo žirgo galimybė pabėgti atimta. Genamas skausmingų signalų žirgas juda pirmyn įtemptais raumenimis, sukaustytais judesiais, neritmingai, gausiai prakaituodamas iš skausmo ir streso. Kartais raitelis, jausdamas visus šiuos judesio „defektus", reikalauja iš žirgo atsipalaidavimo, ritmingumo, naudodamas... vėl tuos pačius skausmingus signalus...
Daugumas žirgų tyliai kenčia nuolatinį psichinį diskomfortą ar fizinį skausmą (dėl žąslų poveikio, netinkamo balno, pernelyg didelio krūvio, netobulos raitelio sėdėsenos, netinkamai perteiktų komandų ar kitų priežasčių) ir ima priešintis tik priėję tą ribą, kai skausmas tampa nebepakeliamas, teigia K.F. Hempflingas. Beje, aktyviai priešintis ryžtasi tik stipraus charakterio žirgai, o trapesni, jautresni tarsi „užgesta", praranda gyvenimo džiaugsmą, norą judėti ir džiaugtis, pastebi L.Parelli. Patyrę žirgininkai sugeba iš „tylių" požymių (pavyzdžiui, galvos kratymo, ausų skliaudimo, vangių judesių, sukaustyto kaklo ir nugaros, nenoro stovėti vietoje, nenoro judėti, nešiojimosi ar spardymosi) įvertinti žirgo būklę ir nustatyti tikslias probleminės elgsenos priežastis. Bet kartais dėl žinių trūkumo ar nekantrumo tokia elgsena interpretuojama kaip tingumas, ožiavimasis ar dominavimo prieš raitelį požymis ir griebiamasi mechaninių priemonių ar baudimo problemai spręsti.
- Lokomotorinis žaidimas. Sveikas, sotus gyvūnas džiaugiasi, galėdamas išlieti energiją judėdamas – bėgiodamas, lakstydamas vienas ar grupėje. Kas nematė lakstančio ratais šuns, bėgiojančių kieme vaikų ar paleisto į aptvarą žirgo šėlsmo? Įvairūs „ožiukai", staigūs posūkiai lekiant, spyriai į orą, galvos purtymas, stojimas piestu – visa tai yra judėjimo laisve besidžiaugiančio žirgo žaidimas.
- Žaidimas su daiktu. Katė žaidžia su dirbtine „pele", šuo ridinėja kamuolį po kiemą, papūga įnirtingai ardo narvelyje esantį žaisliuką ar vartosi pakibusi ant jo. Visa tai – žaidimas su daiktu. Žirgai taip pat mėgsta šį žaidimą. Jie ima į nasrus pagaliukus, šakeles, žaidžia su garde pakabintais kamuoliais. Galima žaidimą su daiktu panaudoti komunikavimui, pavyzdžiui, mėtyti kamuolį, ir gyvūnas jį nešios – jūs bendrausite. Kai į žaidimą su daiktu įsijungia žmogus, tai jau tampa trečios rūšies – socialiniu žaidimu.
- Socialinis žaidimas. Tai žaidimas, kurį kartu žaidžia du ar daugiau gyvūnų. Tai labiausia žinoma žaidimo rūšis, be kurios neįsivaizduojamas nei žirgo, nei žmogaus ugdymas.
reakcijos nėra, spaudimas didinamas keturiomis
fazėmis. Žirgo ausys stačios, nukreiptos į žmogų,
žandikaulis juda tarsi kramtytų žolę. Jam įdomu.
Žirgas atkartoja žmogaus judesius ir ritmą.
stotis ant galinių kojų.
kūną ir dvasią lavinantis žaidimas. Jis visiškai saugus
tik dėl to, kad žirgas pripažįsta žmogaus lyderystę.
kryžiuojamais dirželiais. Jas sukūrė
JAV veterinarijos profesorius Robert Cook
- Žirgas daug labiau vertas pagarbos ir pasitikėjimo, nei anksčiau manėme.
- Žirgas vis ieško "penktosios" kojos ir kartais klumpa, praradęs pusiausvyrą.
- Visas sėdėsenos ir pavaldų naudojimo „brokas" kaip ant delno.
- Žirgas puikiai reaguoja į subtilius pavaldus kūnu ir blauzda, bet raitelis jaučiasi netvirtai be pavadžių rankose.
Žaidybinė elgsena būdinga visoms gyvūnų rūšims. Tai svarbi socialinio bendravimo ir hierarchinių santykių nustatymo priemonė. Jei gyvūnas žaidžia, vadinasi, jis jaučiasi saugus ir laimingas. Žaidimų metu ugdomi ir fiziniai gyvūno sugebėjimai, ir intelektas. Dėl tos priežasties žaidimai ir tapo visų šiuolaikinių humaniškų dresavimo sistemų pagrindu. Šuns, delfino dresavimas – tai žaidimas. Rezultatas – visos užduotys atliekamos noriai, su džiaugsmu.
Gyvūnų elgsenos tyrėjai išskiria tris pagrindinius žaidimo tipus:
Žirgai – puikūs žaidimų meistrai, ir jie žaidžia su mumis, mums to net nesuvokiant. Tas, kuris žaidime pasirodo gudresnis, greitesnis, apsukresnis, tas ir tampa lyderiu, sako P.Parelli. O žaisti galima labai įvairiai: prašyti žirgą judėti įvairiomis kryptimis - iš pradžių nuo fizinio kontakto arba spaudimo, vėliau nuo gesto (septyni P.Parelli žaidimai). Mokyti užkelti koją ant paaukštinimo (nuostabi mankšta žirgo pečiams), daryti tempimo pratimus, guldyti arba sodinti. Mokyti atbėgti pašauktam, gavus komandą likti stovėti vietoje, nors šeimininkas ir atsitrauktų ne vieną dešimtį metrų (K.Marks, K.F.Hempfling). Statyti įvairius labirintus iš karčių ar kavalečių ir žaisti juose, sukuriant tokias situacijas, kuriose žirgas privalėtų pats rasti sprendimą (L.Tellington-Jones, K.Marks). Šių pratimų dėka ne tik tvirtės ryšys su žmogumi, bet ir stiprės žirgo intelektiniai sugebėjimai. Nes, anot L.Tellington-Jones, tradiciškai jojami (kai stengiamasi kontroliuoti kiekvieną žirgo judesį) žirgai kenčia dėl... nuobodulio ir protinės veiklos „bado". Ypač, jei jie laikomi garduose, o ne aptvare su savo gentainiais.
Itin įspūdingai atrodo aktyvūs žaidimai – vijimas ir gaudynės su staigiais sustojimais ir žaibiškais posūkiais, kamuolio gainiojimas ir lenktyniavimas, kas greičiau jį pagriebs. Bet šie žaidimai reikalauja ne tik greitos reakcijos, ištvermės ir patirties, bet ir stiprių nervų. Patikėkite, sunku suvaldyti instinktyvią baimę, išvydus atlekiant savo keturkojį draugą riestu sprandu, papūsta uodega, žaižaruojančiomis akimis, kupiną žaismingo provokavimo ir noro pademonstruoti savo jėgą. Dėl to natūralių santykių meistrai perspėja nežaisti tokių žaidimų, neturint pakankamai patirties ir psichologinio tvirtumo, kurio išugdymui rekomenduoja net praktikuoti jogą ar kitus Rytų menus (K.F.Hempfling, F.Pignon).
Mokymas atsitraukti nuo silpno spaudimo. Pradžioje
K.F. Hempflingas aprašo nuo seno ispanų raitelių naudojamą „šokio su žirgu" ant žemės metodą. Pavadinta „šokiu" neatsitiktinai, nes atliekant šiuos pratimus judesių koordinacija ir tikslumas, elegancija ir plastiškumas turi būti nepriekaištingas. Ir mokytis šio šokio turi žmogus, o ne žirgas. Žirgas, tarsi geras šokių partneris, instinktyviai ir tiksliai atsako į prašymą apsisukti, atsitraukti, priartėti. Mes pabandėme išmokti pačius elementariausius šio šokio judesius (pradžioje be žirgo). Patikėkite, atrodė, lyg negrabus trepsenimas pirmosios naujokų šokėjų repeticijos metu. Jei ne humoro jausmas, būtume turėję viena kitai kandžių pastabų... Bet šiek tiek atkaklumo, noro ir, žiūrėk, kai kas pavyksta. Stabteli, pasisuki – ir tą patį grakščiai pakartoja tavo partneris kitame aikštelės gale. Netikėtai pajunti, kaip tarp tavęs ir žirgo prasideda bendravimas kūno kalba – atsiranda neregimas ryšys.
Sutelkta risčia laisvėje.
Ką konkrečiai mums pavyko pasiekti? Maždaug po 2 mėnesių nereguliarių užsiėmimų Vingis (10 metų amžiaus Arabų veislės žirgas) pradėjo ne tik ateiti kviečiamas, atsitraukti, bet ir sekti žmogų, atkartodamas jo siūlomą bėgimo tempą ir ritmą. Dar po kelių mėnesių jau žaidėme „gaudynių", Vingis bėgdavo nurodyta kryptimi, davus ženklą apsisukdavo ir šuoliuodavo atgal, pagal duotą ženklą peršokdavo nedidelę kliūtį, vėliau išmoko pagal komandą stotis piestu. Beje, natūralių metodų meistrai perspėja, kad stoti piestu galima mokyti tik tada, kai jau visiškai aišku, jog lyderis – žmogus, ir žirgas moka gerbti jo asmeninę zoną. Stojimas piestu lavina žirgo strėnų, nugaros, galinių kojų raumenis, didina jo pasitikėjimą savimi ir pusiausvyros jausmą. Žirgas, kuris tokius pratimus daro pagal komandą ir yra pakankamai paklusnus, kad neužgautų žmogaus, turi retą galimybę ne tik natūraliai mankštintis, bet ir gerai, pakiliai jaustis.
Beje, ir žaidimai, ir šokis su žirgu neskirtas šou pasirodymams. Tai tarsi meditacija, susikaupimo ir visiško dėmesio koncentravimo reikalaujantis veiksmas. Žiūrovai, ypač pradžioje, tik trikdo ir suardo šokio tėkmę. Juolab, kad instinktyviai pradedi galvoti: Kaip aš atrodysiu iš šono? Ar mano mostai, gestai, šokčiojimai ar tūpčiojimai neatrodys juokingai? Ką apie mane pagalvos? Dėmesys išblaškomas, ryšys su žirgu suyra.
Mūsų užsiėmimai su žirgais „ant žemės" nebuvo labai reguliarūs ar nuoseklūs, nes šioje srityje buvome visiškos naujokės, be to, žinių sėmėmės tik iš literatūros, pokalbių su bendraminčiais ir savo kuklios patirties. Labai trūkdavo patyrusio mokytojo patarimo, konsultacijos, pastabų. Kartais tiesiog nebežinodavome, ką toliau daryti, pasijusdavome bejėgės. Kartais progresuodavome dideliais žingsniais. Po to vėl, viskas imdavo nesisekti, kaip pirmąją dieną. Tekdavo tramdyti susierzinimą, nusivylimą.
Tačiau dėl šių priežasčių buvome priverstos atidžiau stebėti savo ir kitus žirgus, analizuoti įvykius, dvigubai džiaugtis net menkiausiais žingsniais žirgo draugystės link. Beje, pirmieji elgsenos pokyčiai pasireiškė tik po kelių mėnesių. Pasikeitė žirgų „veido" išraiška, atsirado daug mimikos niuansų. Pasirodo, jie tokie išraiškingi – čia linksmi, čia jau susirūpinę, čia „gromuliuojantys” kokią naują mintį, čia nusiteikę valiūkiškai. Netiesa, kad žirgo mimika skurdi. Tiesiog kol žmogus jam ne partneris, tai išraiška visada ta pati - abejingumas.
Pagaliau atėjo laikas pakalbėti ir apie jojimą. Dažnas įsivaizduoja, kad jojimas „natūraliai" - tai jojimas be kamanų, balno ir kitų pagalbinių priemonių, galbūt šiek tiek chaotiškas, su pusiau valdomu, pusiau nevaldomu žirgu. Tai klaidinga nuomonė. Natūraliuose metoduose niekas nereikalauja atsisakius bet kokių pagalbinių priemonių sėsti ant „pliko" žirgo ir žiūrėti, kas iš to išeis. Atvirkščiai, žirgo judesio kokybės ir jautrumo pavaldams reikalavimai čia dar didesni nei tradiciniame jojime, kadangi bendravimas turi būti subtilus ir tikslus – be prievartos, jėgos ar skausmingos amunicijos.
Geri sportininkai žino, kad tikras žirgo valdymas yra ne „per nasrus", o panaudojant sėdėseną, svorio perkėlimą ir veikimą blauzda. Žirgai negimsta su žąslais nasruose, tarpusavyje jie nebendrauja metalo pagalba ir graužti metalinį daiktą žolėdžiui nenatūralu. Nenaudojant žąslų išvengiama skausmo, kurį žąslai galėtų sukelti ir tokiu būdu sugriautų tokį trapų gyvūno pasitikėjimą. Tai pagrindinė priežastis, dėl kurios natūralių metodų šalininkai siūlo įvairių konstrukcijų kantarus, humaniškas bežąsles kamanas (vadinamąsias dr.Kuko kamanas), kordeo (dirželį ant kaklo) arba specialų standų „kaklo žiedą" (sukurtą L. Tellington-Jones).
Natūralių santykių metoduose žąslai – tai subtilaus komunikavimo priemonė, kuri naudotina tik tada, kai žirgas jau pasiekė tam tikrą fizinio pasirengimo ir dresuotumo lygį. Pavyzdžiui, P.Parelli konkrečiai nurodo, ką žirgas turi mokėti atlikti visiškai be kamanų (keisti aliūrą, tempą, kryptį, mokėti atsitraukti „nuo blauzdos"), kad būtų galima pereiti prie sudėtingesnių elementų mokymo ir žąslų naudojimo. Aišku, su ta sąlyga, kad raitelio sėdėsena bus ideali ( „Independent seat" arba nepriklausoma sėdėsena pagal Parelli terminologiją), kitaip tariant, raitelis neįsikibs į pavadžius net ir pačioje sudėtingiausioje situacijoje, pavyzdžiui, žirgui netikėtai pasibaidžius, šokus į priekį, metusis į šoną, suklupus.
Anot K.F.Hempflingo, nuolatinis veikimas žąslais ir kontaktas su pavadžiais tik sutrikdo žirgo pusiausvyrą. Be to, atsiranda pagunda piktnaudžiauti šia griežta priemone ir per dažnai, per anksti ar per ilgai reikalaujant mechaninio sutelkimo (pavadžiais), negrįžtamai pakenkti žirgo sveikatai. Natūralių santykių meistrai tarsi oponuoja šiuolaikiniams sportininkams, siekiantiems, kad žirgas nuolat „remtųsi" į pavadį. Nes taip, K.F.Hempflingo teigimu, išugdoma vadinamoji "penktoji" koja – papildoma atrama, kuriai staiga išnykus subyra visa tariama žirgo judesių harmonija.
Kitas žąslų keliamas pavojus – tai galimybė sąmoningai ar nesąmoningai užmaskuoti žirgo valdymo klaidas. Todėl, sakykim, P.Parelli siūlo laikas nuo laiko pajoti be kamanų jau vien tam, kad pasitikrintum, ar žirgas tikrai teisingai suprato ir reaguoja į raitelio nurodymus sėdėsena, svoriu bei blauzdomis, ar valdymas subtilus ir teisingas.
Ką gi, nusprendėme pabandyti. Pasirinkome tam žirgą, kuriuo galima pasitikėti – Vingį. Jojimo su kantaru, o vėliau išvis be jokių kamanų pratybas pradėjome „saugiose" vietose – manieže, aikštelėje. Prieš tai būtinai pažaisdavome P. Parelli žaidimus, kad patikrintume, ar žirgas mus „girdi", ar pakankamai mums dėmesingas. Pirmieji bandymai atskleidė net keletą tiesų:
Po kelių jojimo be kamanų pratybų, jojant ir laukuose, nelygia, raižyta vietove, žirgas akivaizdžiai atgavo pusiausvyrą, nustojo klupinėti. Beje, jo charakteris nesugedo, jis nepradėjo savivaliauti ar ožiuotis. Greičiau atvirkščiai, pasidarė ramesnis, paklusnesnis, dėmesingesnis. Paaiškėjo ir tai, kad jojimo be kamanų galimybes daugiausia ribojo tik raitelio nesugebėjimas perduoti žirgui savo norų – o ne, sakykim, kontrolės stygius. Kita vertus, patyrėme, kad šokinėjimui per neaukštas kliūtis, paprastiems dailiojo jojimo elementams atlikti visiškai pakanka virvelinio kantaro ar L.Tellington-Jones „kaklo žiedo" (standaus lanko, naudojamo vietoj kordeo dirželio).
Ateinu į ganyklą ir sušvilpiu – tai mūsų su Vingiu sutartinis ženklas. Gretimame aptvare ganosi grupė kitų žirgų, maniškis su jais, todėl šiek tiek abejoju ar atbėgs – juk turi puikią kompaniją. Ir vis dėlto... po akimirkos tiesiai į mane šuoliais lekia sartis. Tai beveik 600 kg sveriantis gyvūnas. Instinktyviai norisi užsimerkti, susigūžti ar atsitraukti. Žinau - to daryti nevalia, turiu stovėti tiesiai, laisvai. Šiek tiek ištiesiu ranką į priekį – tai mano asmeninės zonos riba, jos nevalia peržengti. Ir tikrai, Vingis sustoja, įsikirsdamas į žemę kojomis, išdidžiai, žaismingai purtydamas galva. Tai ne pirmas kartas, tačiau vėl ir vėl stebiuosi - kaip tiksliai jis apskaičiavo atstumą, kaip puikiai suvaldė savo grakštų kūną. Dar kiek pastovime ir patraukiame geresnės žolės link. Aš priekyje, žirgas šiek tiek dešiniau, už nugaros. Dabar pasėdėsiu žolėje, o jis ganysis netoliese, tarsi nekreipdamas į mane jokio dėmesio. Tačiau gerai žinau, kad Vingis mane stebi. Vos pakilsiu eiti – ir jis eis kartu. Matyt, jam saugu su manim...
Apima keistas jausmas. Turbūt panašiai jautėsi G.Maksvelas, bendraudamas su ūdromis, Dž.Adamson, stebėdama Afrikos liūtus, Dž.Gudol, priimta šimpanzių draugėn, Pilkoji Pelėda, gyvendamas su Kanados bebrais ar K.Lorencas, paskui kurį sekiojo būrys laukinių žąsų. Tai jausmas, kad esi vėl priimtas į rojų, tai jausmas, kad peržengta riba, skirianti žmogų nuo gamtos. Tylus prunkštimas primena ir kitą - atsakomybės jausmą už atsiradusį trapų ryšį tarp dviejų skirtingų būtybių.
www.naktigone.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą